Bet kokiu atveju prioritetas numeris vienas yra sveikata. Nr. 2 – šeima, ir Nr. 3 – darbas/saviraiška/prasminga savirealizacija.

Aišku, tai nėra nenuginčijama aksioma, bet jei žmogus sveikas, jis – laimingas. Jei laimingas – laiminga ir šeima, jei šeimoje viskas OK – galima imtis ir įvairios saviraiškos paieškų ir atrasti jose save. Vienas save realizuoja fiziniuose darbuose, kitas – meninėje kūryboje, dar kitas – tikėjime ir pan. Juk nesam visi vienodi... visų ir poreikiai skirtingi. Ko pasekoje, kiekvienas ir dėliojamės savojo gyvenimo scenarijų taip, kaip mums atrodo teisingiausia, bet svarbu laiku sustoti, jei suksies kaip tas žaislinis vilkelis ar kaip koks vijurkas – gero nelauk, nes gali paprasčiausiai perdegti...

Kam svarbiausia karjera, pinigai ir visuomenės pripažinimas, - tebūnie... Vadinasi, jo prioritetai tokie, kokie yra. Turim suprasti ir jokiu būdu neteisti ir nesmerkti. Toks žmogaus pasirinkimas, toks jo kelias. Jam taip gerai. Jei jam gerai – man irgi. Galbūt jis taip įgyvendina savo Asmeninį Troškimą, širdies šauksmą – būti karjeristu iki kaulų smegenų... O ar kas žino, kad po darbo jis veda seminarus, kaip būti sėkmingu verslininku? Jis nori padėti kitiems. O kol to nežinojome, atrodė, va, koks savanaudis, jam tik pinigai ir pagarba galvoj... o jis aukoja laiką kitiems,  kad galėtų juos tinkamai nukreipti į tą vadinamąją savęs savirealizaciją... Pagirtina. O kaip dažnai mes PIRMA pasmerkiam žmogų, po to – puolam teisinti ir teisintis patys... Taigi, pirmas įspūdis ne visuomet teisingas. Būkim atidūs, akylūs ir pastabūs. Tuomet pradėsime ne tik save, bet ir kitus geriau suprasti, padėti, atjausti... Kartais vien tik savo buvimu padedame labiau nei kokiais nors geranoriškais veiksmais, paguodos žodžiais ar ašarų nuvalymu...  Ir gera žinoti, kad viską įmanoma pakelti ir ištverti artimųjų apsupty, tik ištieskim rankas... o dar geriau – pakvieskim į savo glėbį, gal kitam žmogui tiek ir tereikia, kaip tik to žinojimo, kad jis – ne vienas... Ir tada gerumas bei žmogiškumas plis tarytum ta geroji „bacila“... iš širdies į širdį.

Yra toks pasakymas – „iškalbinga tyla“. Tad šį kartą aš patylėsiu. Norisi, kad tos manosios gyvenimo įvykių „lentynėlės“ dėliotųsi pačios, savaime. Būna ir taip. Tiesiog viską paleisti savieigai... Nesakau, kad visiškai be mūsų įsikišimo; nuo mūsų pačių irgi daug kas priklauso. Bet kartais būna situacijų, kada tenka „plaukte plaukti pasroviui“... Tik srovės kryptį pasirinkime kuo optimalesnę! Sėkmės!