Per šį laiką dar galima spėti atsisveikinti. Ne tik su metais kalendoriuje, bet ir su tuo, kas buvo per sunku, per ankšta ar per svetima. Gal su nuolatiniu skubėjimu. Gal su kaltės jausmu. Gal su lūkesčiais, kurie nepasiteisino. Atsisveikinimas nebūtinai turi būti ritualas – kartais pakanka vidinio sprendimo: to aš nebenoriu neštis į Naujus metus.

Dar galima spėti padėkoti. Ne tik už tai, kas pavyko, bet ir už tai, kas skaudėjo. Nes būtent per sunkumus dažnai išmokstame apie save daugiausia. Padėka neužglaisto skausmo, bet ji leidžia patirčiai tapti išmintimi, o ne našta ar kalte.

Šis laikas tinkamas ne planuoti, o pajusti. Ne kurti tikslų sąrašus, o įsiklausyti, kokios būsenos norisi naujuose metuose. Ne ką darysiu, bet kaip noriu gyventi. Ne kiek pasieksiu, bet kiek būsiu gyvas savo kasdienybėje.

Tarp Kalėdų ir Naujų dar galima spėti pabūti tyloje. Be informacijos pertekliaus, triukšmo, nuolatinio reagavimo, atsakymų. Tyla šiuo metu gydo – ji leidžia susigrąžinti ryšį su savimi, kuris per metus dažnai pasimeta tarp pareigų ir vaidmenų.

Dar galima spėti atleisti. Nebūtinai garsiai ir visiems. Kartais pakanka atleisti sau – už tai, kad nepavyko, kad pavargai, kad ne visada buvai toks, koks norėjai būti. Savęs kaltinimas naujų durų neatveria. O švelnumas sau – atveria.

Ir dar galima spėti nieko nedaryti. Leisti sau tiesiog būti. Be naudos, be rezultato, be prasmės paieškų. Nes kartais pats buvimas jau yra didžiausia dovana.

Naujieji metai ateis patys. Jiems nereikia, kad būtume „pasiruošę“. Jie ateina tada, kai širdyje atsiranda vietos naujam. O būtent ši tarpinė dienų erdvė – tarp Kalėdų ir Naujų – ir yra skirta tam, kad tą vietą tyliai, be spaudimo, susikurtume.