Tie patys šventraščiai sako, kad kančia yra nebūtina. Kad skausmas ankščiau ar vėliau mus palies, bet ar jis sukels kančią, ar jo dėka išauginsime gilesnę meilę - pasirenkame patys. Procesas, kurio metu mes judame iš neišmanymo į visatos prigimties pažinimą vadinamas dvasiniu keliu. Arba šiuolaikine kalba, sąmoningumo praktikomis. Šių praktikų dėka žmogus gali prisiliesti prie sąmonės erdvės, kuri yra anapus ego ribų. Ten, kur nėra savanaudiško egoizmo, kuris rūpinasi tiktai savo individualia gerove, atsiranda gebėjimas mylėti. Pažinti palaimingąją savo sąmonės prigimtį.

Kiekvienas gyvenimo įvykis skirtas dirbti ties savo sąmonės būsena. Tie, kas sunkumus priima iš egoizmo pusės - tampa verkšlenančiais ir nepatenkintais. Tie, kas savo kelio nelygumus priima kaip pamoką, keičiasi viduje. O tas pokytis išvalo langus, pro kuriuos matosi vidinio dangaus švytėjimas. Kuo sunkesnė situacija gyvenime, tuo didesnę dovaną ji laiko savyje. Tegu tavęs niekas negali sužeisti. Jeigu prieš tave ir vyksta sąmokslas, tai tik tam, kad galėtum sustiprėti ir atskleisti savo dievišką potencialą.

Šis pasaulis - tai sąmonės žaidimas. Ir tiktai tie, kas savo sąmonės nevaldo - gyveną nepasitenkinime, nusivylime ir nerime. Kai moki žaisti žaidimą, gali pasiekti bent kokių rezultatų. Tad jeigu, kažkas gyvenime nepatinka, tai yra ne todėl, kad gyvenimas blogas. O todėl, kad kol kas nežinai kaip savo situacijoje atsiskleisti. Tam ir reikalingas dvasinis kelias, disciplina ar sąmoningumo praktika. Kad pastabumas, jautrumas, ryžtas ir tikėjimas būtų nuolat pasiruošę tam, ką mums duoda gyvenimas. Kad gyventume iš savo palaimingosios prigimties, kuri kasdienybę mato kaip galimybę, o ne iš riboto ego žvilgsnio, kuris kasdienybę mato kaip bausmę.