Kai esame darnoje - jaučiamės tarytum būtume savo vietoje. Kaip slidininkas vėžėse gali judėti vėjo greičiu, bet iškritęs iš vėžių turi grumtis su pasipriešinimu. Taip ir žmogus darnoje jaučiasi laisvai - toks jausmas, kad pati visata trokšta šio žmogaus svajonių išsipildymo. O kai viskas stringa, nesiseka ir nepavyksta - galim būti tikri, kad iškritom iš savo vėžių. Tokiu atveju svarbu neieškoti kaltų, o padaryti viską, kad grįžti ten, kur galim klestėti atlikdami pareigą prieš šios akimirkos poreikius.

Kad gyventi darnoje, svarbu stebėti savo santykį su viskuo, kas yra. Mūsų sąžinė, intuicija, įkvėpimas, kūno pojūčiai ir net kvėpavimas nuolat rodo kiekvieno pasirinkimo vertę ir kainą. O savanaudiškumas, susierzinimas ar nerimas - trukdo matyti subtilius ženklus, per kuriuos galime atpažinti efektyviausią ir laimingiausią maršrutą. Tai ką turim, darom ir patiriam dabar - yra praeities veiksmų rezultatas. Patekti į mielesnę ateities versiją galim tik eidami darnos keliu. Tad stebėkime kaip skamba mūsų žingsniai, kokį atspindį matome kitų akyse, kokia erdvė lieka kai mes išeinam. Visa tai rodo mūsų poveikį šiai žemei. Gyvenimas - tai simfonija, o ne solo. Džiaugsmui reikalingas susiliejimas, o ne bandymas dominuoti ir pakilti virš visų.

Tegu pas mus būna ne priešai - o žmonės, kurie augina pasitelkdami rykštę. Tegu pas mus būna ne praradimai, o įvykiai, kurie mokina vertinti tai ką jau turim. Tegu pas mus būna ne sunkumai, o situacijos, kurios grūdina ir padeda būti brandesniais. Tegu mūsų matymas praplatėja ir mes vėl suprantam, kad viskas kas egzistuoja yra vienuma, kuri augina save pasitelkiant visus įmanomus atspalvius. Ir jeigu atėjo juodos dienos, jos yra tik tam, kad galėtume nupiešti kontūrus, kuriuos ateityje užpildysime svajonių spalvomis. Jeigu tai, ką kūrėm, sugriuvo, tai tik tam, kad galėtume kurti aukštesniame lygmenyje. Jeigu tai, ko norėjome, dar neturim, tai tik tam, kad galėtume gauti tai, ko mums iš tiesų reikia, o ne tai, ko tiesiog paviršutiniškai norim.