Išdažyti veidai ir ritmingo būgno dūžiai nukelia mintis į kažkur YouTube matytą maorių karo šokį, kur grupė energingų vyrų, agresyviomis, iššaukiančiomis povyzomis ir iškištais liežuviais bando sutrikdyti, išgąsdinti priešininką. Įdomu, kad maoriai šį šokį atlieka iki šiol, tiesa, nebe karo agresijos atveju, o savo vestuvių dieną: jaunikio giminės vyrai šitaip puikuojasi prieš jaunosios “vyriją”, tarsi parodydami, kas čia šeimininkas ir koks puikus (stiprus ir drąsus) jaunuolis atitenka nuotakai.

Giliai pasąmonėje žmonės ir šiandien, net jei netęsia savo archaiškų tautos papročių, galbūt, tebeturi giliai paslėptus gyvuliškus instinktus visaip pūstis ir kedenti plunksnas priešininko akivaizdoje, idant pasirodytų didesni ir galingesni nei esą iš tikrųjų, idant apgintų save ir savo garbę. 

Jordan B. Peterson savo knygoje “12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis” aprašė labai įdomų fenomeną: pralaimėjęs dvikovoje krabas, visam likusiam gyvenimui gauna “lūzerio” traumą. Jis tampa ne tik kur kas atsargesnis, bet ir linkęs nusileisti! Akivaizdu, jog lemiamos kovos yra ne tik gyvybiškai svarbios. Jos lemia ir socialinį pranašumą bendruomenėje. 

Kita vertus, neoninių spalvų paletės tarsi primena nerašytą gamtos dėsnį: “Nesiartink. Aš - nuodingas.” Ir per visus tūkstantmečius gyvūnai išmoko prisitaikyti ir gyventi vieni šalia kitų - žolėdžiai tarp plėšrūnų, išvengdami jų ilčių ar nuodų... 

Bet juk žvėrys gimė tokie? Blyškūs ar margi, garsūs ar tylūs - nelygu kokioje aplinkoje jiems gyventi skirta. Jų evoliucija vyko ištisus šimtmečius… o žmogaus? Kartais atrodo, kad homosapiens per vieną gyvenimą gali išgyventi tūkstančius galimų scenarijų…

Ar vis dar turime ko bijoti? Jei taip, tai ko labiau: išorinio priešo ar jo minties? Kuri, galbūt, nežinoma mums, todėl atrodo lyg klastinga gyvatė… o gal ji jau gerai pažįstama grėsmė? Gal bijome ne kitų, o savęs? Savo silpnybių… savo nepadorių minčių… gal bijome, kad kliba mūsų vertybės, kurios svyruoja ir braška lyg sutrešęs protėvių namelis blaškomas nūdienos vėjų… gal bijome, kad per savo senamadiškumą atsiliksime nuo savo nauja vada pasipildžiusios kaimenės, gaivališkai nušuoliavusios kažkokiu nauju, nepažintu keliu… ne tuo, kuriuo ėjo protėviai, ne tuo, kurio dulkėse įsispaudę mūsų vaikystės pėdsakai… Gal bijome nerasti Tiesos, ar pasirinkti netinkamai… bet turbūt labiausiai bijome likti vieni. 

Visame kame ieškokime nuoširdumo. Jame slypi atsakymai ir žemėlapis, kur eiti toliau. Kur ieškoti savęs, o suradus, kur ieškoti kitų, panašių į save. Žmonija, kaip ir gyvūnijos pasaulis yra graži savo įvairove ir unikaliu bruožu gyventi vieni kitų pašonėje - karuose ir taikoje, nesantaikoje ir Meilėje. Jei negali mylėti - kariauk. Nukirsta ranka ar prarastas vaikas išmokys tave nuolankumo. Jei gali mylėti priešą - mylėk. Galbūt jis tave nudobs kaip durnelį, o galbūt ateis diena ir jis taps tavo draugu. Visame kame yra mūsų pasirinkimai. Gyvenkime taip, kad širdis spurdėtų iš džiaugsmo ir prasmės!