Nemokšos visada galvoja, kad žino viską, akademikai – kad nieko. O tie protinguoliai, kurie savo siauroj srity yra pasaulio bamba, kitoje srity gali būti absoliučiais idiotais. Tai irgi matoma plika akimi.

Durnumo formulė: kvailystė tiesiog proporcinga pasitenkinimui savimi ir atvirkščiai proporcinga savikritikos sugebėjimams. Ir jau ką ką, bet durnumas visiškai nesuderinamas su humoro jausmu. Jie visada labai rimti, nes juk viską žino!

Žinot, kokia įdomiausia durnių savybė? Jie nežino, kas yra abejonė, nes abejonė reikalauja proto darbo ir drąsos išeiti iš sau pačių pasistatytų visažinystės grotų. Reikia sustoti, pagalvoti, palyginti, susigėsti, pripažinti, kad gal buvai neteisus.

O durnius neturi tam laiko – jis užsiėmęs pasaulio gelbėjimu. Jo pasaulėvaizdis skaidriai, bukai aiškus ir nusakomas 5-6 sakinukais. Protingas žmogus po gero, nuoširdaus ir atviro pokalbio pradeda dvejoti savimi. Durnius po trijų savo numylėtų šarlatanų „YouTube“ video pradeda dvejoti visata.

Ir protingi šarlatanai durniais dėl to naudojasi. Nes kuo durnius mažiau supranta, tuo labiau jį erzina sudėtingumas. Todėl kvailiai taip mėgsta paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. Jiems turi būti viskas visada aišku: kas kaltas, ką uždrausti, ką atleisti, ką pasodinti, ką nušauti ir ką paskirti TV ekspertais...

Durnius apskritai dievina aiškumą. Jam nereikia tiesos, nors apie ją pliurpia nesustodamas ir laiko save kokiu nors šviesos kariu. Jam labiausiai pasaulyje patinka instrukcija. Pageidautina trumpa, su paveiksliukais ir kaltu prie pabaigos - kuris visada yra kitas.

Savikritiškas, neišprotėjęs nuo savo "protingumo" žmogus dažnai kalba sakiniais su „galbūt“, „nežinau“, „reikėtų patikrinti“. Kvailys visada kalba kategoriškai, galutine forma, nes jis juk viską žino geriau. Byloja tonu, kuriuo viduramžiais skelbdavo maro priežastis ir degindavo raganas.

Itin pavojingas yra išsilavinęs durnius. Paprastas durnius bent jau juokingas, o išsilavinęs, intelektualus ir prisiskaitęs šarlatanų išminties glušas jau rašo strategijas, metodikas ir įstatymų projektus. Bet dar baisesnis – moralus durnius.
Tai tas, kuris absoliučiai tikras ne tik savo protu, bet ir savo šventumu. Nes jie ne šiaip durni, o gelbėja visą žmoniją, o jau vargšę Lietuvą tai tikrai! Tokie gelbėtojai istorijoje visada ką nors gelbėjo taip intensyviai, kad po to likdavo griuvėsiai ir kapų paminklai.
Nors apskritai civilizacijos problema ne ta, kad durnių daug. Jų visada buvo daug, tiksliau - dauguma. Problema ta, kad dabar technologijos pagaliau suteikė jiems galimybę vieniems kitus surasti.

Anksčiau kaimo kvailys sėdėdavo vienas verandoje prie tvartelio ir ginčydavosi su savo triedžiančia karve. Dabar jis turi platformą, auditoriją ir prenumeratorių armiją. Ir ta hipotetinė karvė pirmą kartą žmonijos istorijoje atrodo visiškai racionali diskusijos dalyvė!

Dabar prieiname patį tragiškiausias idiotizmo dalyką – durniai beveik visada laimingi! Nes laimė dažniausiai remiasi nežinojimu. O durniai juk žino viską ir dar labiau žino, kad kiti nežino nieko. Todėl labai džiaugiasi ir vis siekia nežinančius "apšviesti".

Tačiau tai jiems nelengvai sekasi, nes kuo siauresnis žmogaus pasaulėlis, tuo mažiau jame prieštaravimų ir šiaip visokių problemų. Todėl durnius miega ramiai, o protingas trečią nakties jau ir žiūri į lubas ir galvoja, kurioj vietoj ir kodėl žmonija nuvažiavo ne ten.

Ir vis dėlto abejonė yra viena gražiausių ir reikalingiausių proto savybių. Tą tikrai žinau, nes Dekartas nesakė "mastau, vadinasi egzistuoju". Sakė: "Abejoju, vadinasi mąstau, mąstau - vadinasi egzistuoju".

Nes tik abejodami dar turime šansą šią beprotybę už lango suprasti. Tas, kuris neabejoja - nemąsto, o kuris nemąsto - tas neegzistuoja. O tas, kuris viską žino, dažniausiai jau seniai nieko nesupranta ir - kas svarbiausia - nenori suprasti.

Kažkada esu jau apie tai rašęs. Kartą per savaitę padarykime savęs tobulinimo testą. Valandai - bet tikrai, be jokių apsimetinėjimų - įsivaizduokim, kad viskas, kuo tikim ir ką, "žinom", yra netikra ir neteisinga.
Ir kas dar baisiau ir sunkiau - pabandykim trumpam tapti tais, su kuriais nesutinkam. Pažiūrėkim į pasaulį ir - svarbiausia - į pačius save jų akimis. Nebijokim tos sunkios valandos, kuri ne kiekvienam pasiekiama, nes ji rodo brandą.
Po jos sugrįšim į save, savo jaukų ir šiltą guolį, pasaulėlį, kurį susikūrėme savo patogumui. Taip, liksime savimi ir sugrįšime, gal net būsime vėl visada teisūs. Bet tai bus visiškai kitas lygmuo, aukštesnis savęs ir pasaulio supratimas.