Vietoje to, kad parodytų vienybę ir po suvažiavimo visuomenė matytų stiprią partiją, viešojoje erdvėje vėl pasipylė antraštės apie tai, kas kam kirto, kas kritikavo partijos pirmininką, kas puolė premjerę. Vietoje politinės brandos vėl santykių aiškinimasis.

Susirinko žmonės, įvyko balsavimas, buvo priimti sprendimai. Galima su jais sutikti arba ne, bet tai jau jų partijos vidaus reikalas. Tačiau nuolatinis kiršinimas niekur neveda.

Dabar vėl girdime tas pačias frazes: „partija eina blogu keliu“, „čia diktatūra“, „ketverių metų valdžia“. Bet jeigu žmogui partija nebetinka, tada reikia priimti sprendimą ir eiti savu keliu, o ne nuolat kenkti savo partijai iš vidaus.

Akivaizdu, kad patys socialdemokratai jau pavargo nuo nuolatinių vidinių karų. Vos praėjo kelios valandos po rinkimų, žurnalistai jau pradėjo klausinėti, ar koalicija išliks, ar grius.

Atsakymas labai paprastas. Jeigu norime tęsti valstybės darbus ir vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, koalicija turi dirbti toliau. Valstybės valdymas negali vykti pagal emocijas, simpatijas ar antipatijas. Reikia dirbti.
Naujajam partijos pirmininkui situacija nebus paprasta. Jis nėra Seimo narys, nėra ministras ir nėra premjeras. Tai reiškia, kad pagrindinis instrumentas bus ne spaudimas, o gebėjimas kalbėtis, ieškoti kompromisų ir išlaikyti sprendimų priėmimą.
O kiršinimo dabar tik daugės.


Tie vadinamieji vertybininkai koaliciją bandė griauti pusantrų metų. Buvo kuriami planai, strategijos, spaudimas. Dabar, kai nepavyko pasiekti rezultato, akivaizdu, kad bus ieškoma naujų puolimo krypčių.

Manau, kad didžiausias spaudimas dabar teks mažosioms koalicijos partijoms: tiek „Nemuno aušrai“, tiek valstiečiams. Greičiausiai bus pasirinkta Igno Vėgėlės tema. Bus bandoma parodyti, kad valstiečiai suklydo, kad prarado Igną Vėgėlę, kad jis vienas galėtų pasirodyti stipriau nei visa partija. Tokia logika paprasta: suskaldyti ir susilpninti.

O „Nemuno aušra“ ir toliau bus piešiama kaip pagrindinis blogis ir baubas Lietuvoje.
Vis dėlto, jeigu norime stabilumo ir nenorime, kad priešingos politinės jėgos pasinaudotų chaosu, koalicijos griovimas būtų pats greičiausias kelias į nestabilumą. Šiandien tai supranta visi, kurie į situaciją žiūri blaiviai.