Ir su kokia šalčiūte be nieko šalia. Tik reikėtų parašyti jau viską. Nu viską viską. Kokios dar išpažintys? - absoliučiai viską!

Įvykius, mintis ir atsitikimus, kuriuos ištrynei ir kuriuos kiti išsitrynė. Tai, ko nepasakytum mamai. Ir tai, ko mama su tėčiu tau niekada nepasakė. Ką net tyliai sau prisiminęs iš gėdos užsimerktum.

Išeitų žmona, meilužės ir vaikai. Išsižadėtų draugai ir giminės. Kitą dieną ištrenktų iš darbo ir niekas nebesisveikintų, o kaimynai už nugaros bailiai šnabždėtųsi. Google panaikintų tavo pavardės paiešką.

Viskas būtų niekai, bet premijiniai tai pasibaigtų. Ir tektų ant pavalgymo tarškinti Delfiui piktus komentarus pagal užsakymą. Ar turguj už minimumą prekiauti kontrabandiniais apatiniais.

Todėl tie rašytojėliai nieko gero ir neparašo. Bailiai, ne kitaip. Nes tikras romanas prasideda ten, kur baigiasi literatūra ir prasideda teismo procesai.

Kol rašai apie vaikystės obelaites, lietų ant lango ir melancholiją prie kavos puodelio — esi kultūra. Kai parašai, ką iš tikro darei 1998 metų lapkritį komandiruotėje, tampi grėsme demokratijai ir viešajai moralei.

Todėl visi gudrūs autoriai išmoko didžiojo meno — rašyti apie save taip, kad neatpažintų niekas. Net jie patys. Herojus tada būna „Jonas“, nors visi žino, kad Petras. O Petras skaito ir galvoja — kaip gerai, kad ne apie mane. 

Ir po savaitės kartu geria su autorium vynelį literatūros festivalyje apie tiesos drąsą mene. Žinokit, tautiečiai, tikras rašytojas šiandien privalo meluoti talentingai. Jei meluoja nuobodžiai — neperka. Jei sako tiesą — paduoda į teismą.

Todėl literatūra dabar labai saugi. Visi herojai traumomis „ieško savęs“, geria kavą, serga nerimu ir žiūri į jūrą. Nes parašyti, kaip dėdė vogė iš kolūkio cementą ir po to tapo moralės autoritetu televizijoje — jau nebe metafora. Čia sovietinė nostalgija.

O skaitytojai irgi ne geresni. Jie nori „atviro“, „drąsaus“, „nuogo“ teksto. Bet tik ne apie save. Apie save jie nori privatumo, orumo ir advokato. Todėl visi romanai dabar panašūs kaip valdiškų poliklinikų koridoriai. 

Vienodos sienos, vienodas kvapas ir vienoda egzistencinė sloga. Perskaitai tris puslapius ir jau žinai — kažkas kažką mylėjo, bet jautėsi nesuprastas. Bravo! Nobelis ir Šniobelis jau artėja.

O tikras gyvenimas tuo metu sėdi virtuvėje su treningais, geria alų iš majonezo indelio ir keikia nausėdas su budriais. Ten tiek siužetų, kad Šekspyras su Balzaku apsiverstų karstuose ir paprašytų užrašų knygutės.

Bet ne. Rašytojas bijo. Nes žino seną tiesą — labiausiai nekenčia ne melo. Bukuomenė labiausiai nekenčia žmogaus, kuris garsiai pasako tai, ką visi tyliai žino. Todėl saugiausia rašyti apie rūką. 

Rūkas niekada neįsižeidžia. Jo neįmanoma apkaltinti neteisinga citata, diskriminacija ar istorijos neišmanymu. Rūkas neturi tautybės, partijos, lyties, ekspertinio statuso ir feisbuko paskyros. Jis neorganizuoja protestų ir nerašo skundų etikos komisijoms.

Rūkas ateina tyliai, kaip seni melai ar vaikystės prisiminimai. Užkloja miestą lyg pavargusi motina antklode karščiuojantį vaiką. Net bažnyčių bokštai tada atrodo kuklesni, o žmonės – trumpam vienodi, nes rūke visi veidai praranda reikšmę.

Tik rūkas moka taip kilniai slėpti betvarkę ir beprasmybę. Dieną jis pridengia pilkus fasadus, naktį – girtus pranašus ir išdidžius idiotus. Net valdžia kaip ežiukai rūke atrodo filosofiška, o jos reklamų stendai tampa panašūs į poeziją.

Rūkas nieko neteisia. Jis tik primena, kad pasaulis iš tikrųjų nėra toks aiškus, kaip atrodo tiems, kurie visada viską žino. Kad gyvenimas dažniausiai vyksta ne prožektorių šviesoje, o pusiau matomuose kontūruose, kur žmogus eina į priekį daugiau nujausdamas negu suprasdamas.

Ir gal todėl senatvėje žmonės taip žiūri pro langą į rūką. Nes pagaliau pamato pasaulį tokį, koks jis buvo visada – neaiškų, trapų ir tyliai nykstantį. Aš irgi tą mėgstu, ypač Palangoje, nors vis rečiau tą galiu sau leisti.