Sveikatos sistema sugriuvo: gydytojai tiesiog nustojo gydyti. Žmonės buvo palikti likimo valiai, o visos kitos ligos pasaulyje mistiškai išnyko – liko tik viena. „Herojai“ baltais chalatais pasidalino į dvi stovyklas: vieni ciniškai melavo agituodami skiepytis, kiti – apakinti kompetencijos stokos – patys tikėjo šia baime ir gąsdino visuomenę. Pasaulį ištiko masinė isterija. Policija, kariuomenė, bažnyčia, politikai ir prezidentai – visos sistemos grandys akimirksniu susivienijo vardan fiktyvios „sveikatos“. Paradoksas: kai pasaulyje vyksta tikri karai ir žiauriausios neteisybės, jie niekada nesusivienija.

Tai buvo globali afera, nukreipta prieš ŽMOGŲ. Tikslas buvo aiškus: pažaboti laisvę, sulaužyti valią ir atlikti masinį eksperimentą su žmonijos sąmone.
Sustojo gyvenimas. Tapome kaliniais savo gimtinėje: be teisės įkvėpti gryno oro, be teisės dirbti ar nusipirkti duonos. Didžiausią smūgį gavo mūsų VAIKAI. Kraupu pripažinti, bet mes, suaugusieji, patys tapome šio nusikaltimo bendrininkais. Mes atidavėme savo teises, uždarėme vaikus prie ekranų, suluošinome jų psichiką ir leidome šėtoniškam planui pildytis. Mes tiesiog išpildėme globalistų lūkesčius.

Sąskaita už šią baimę – kraujuojanti. Kiek nėščių moterų prarado savo kūdikius? Kiek gyvybių nusinešė tyčinis negydymas, eksperimentiniai skiepai ir jų šalutiniai poveikiai? Kiek suluošintų likimų kenčia dabar ir kiek dar nusineš ateitis?

Aš atsimenu kiekvieną protestą nuo pat pirmosios dienos. Buvau ten. Tačiau mūsų buvo saujelė – pora šimtų idealistų, iš kurių minia juokėsi, vadindama „plokščios žemės teoretikais“. Šiandien laikas viską sudėliojo į vietas. Vadinamosios „sąmokslo teorijos“ virsta dokumentuotais faktais. Tai tik laiko klausimas. Ši patirtis galutinai įrodė: diplomas ir aukštasis išsilavinimas neturi nieko bendro su įgimtu intelektu, stuburu ir tikrąja išmintimi.
Laikui bėgant, atmintis blunka, o aštrios emocijos pasimiršta. Tačiau esminis klausimas lieka: ar mes pasimokėme iš savo klaidų? Ar tapome nors kiek sąmoningesni?
Ar tikrai tikime, kad mūsų daugiau nebeapgaus ir mes nebepasimausime ant to paties kabliuko? Ant kitos, jau dabar preciziškai planuojamos „pandemijos“? Ant totalios biometrinės kontrolės pančių?

Pažvelkite aplinkui – akivaizdžiai ir atvirai kuriamas skaitmeninis konclageris. Ar jį taip pat priimsime su džiaugsmu ir nuolankumu? Ar grynųjų pinigų atsisakymą ir visišką finansinę vergiją pasitiksime išskėstomis rankomis? Ar į vykdomą depopuliaciją ir masinę migrantų bangą žiūrėsime su plačia šypsena, o islamą nuolankiai priimsime kaip naująją savo šalies religiją?

Ateitis artėja, o pasirinkimas – nubusti arba galutinai pasiduoti – lieka tik mūsų pačių rankuose.