Labai mėgstam aiškų gyvenimą - kad tik viskas tilptų į vieną puslapį, geriausia – su paveiksliukais ir paryškintomis vietomis! Čia geri, o va čia - blogi.

Čia absoliuti tiesa, ten - niekšingas melas. Šitą mylėti galima, aną – draudžiama. 

Taip galvoti leidžiama. O apie anuos jau reikėtų kolektyviškai pranešti feisbuko cenzoriams ar atsakingoms institucijoms.
Ar bent jau aploti su pasibaisėjimu savo saugiame patriotų ratelyje. Visą gyvenimą statom savo mažą ideologinį kioskelį iš kelių feisbuko sakinių. 

Iš pasąmonėje tupinčios atminties, ką kadaise išgirdom mokykloje, televizoriuje ar iš tetos per Kūčias. Ir paskui joje gyvenam kaip šuo būdoje.

Ankšta, truputį nekaip kvepia, bet sava. O kai kas nors netyčia praveria duris ir parodo, kad pasaulis didesnis, sudėtingesnis ir baisesnis - imam urgzti. 

Nes griūva ne argumentai, kurių neturim, o gyvenimo lubos. Todėl beveik niekada neieškom tiesos.
Ieškome nusiraminimo ne naujos minties, o savo seno įsitikinimo aido. Ne klausimo, o patvirtinimo, kaip jau seniai buvome teisūs!

Tą savo norą truputį suvokiame. Todėl kuo labiau abejojame savimi, tuo agresyviau reikalaujame, kad visi aplink kartotų mūsų tikėjimus kaip maldas. 

Todėl tiek daug neapykantos ne blogiui, o kitoniškumui. Nes svetima mintis pavojinga ne tuo, kad neteisinga.

O tuo, kad gali būti teisinga. Ir labai bijome ne melo, nes su netiesa puikiai galima sugyventi. 

Bijome akimirkos, kai staiga galim pamatyti, kad visus tuos dešimtmečius galėjome gyventi ne taip. Kad garbinom ne tas vertybes, mylėjom ne tuos stabus.

Ir nekentėm ne tų žmonių ir laikėme savo vidutinybę talentu. Kad dešimtmečiais kaupėm pinigus, reputaciją, nuoskaudas ir daiktus. 

O pabaigoje visa tai liks kaip spinta mirusiojo bute. Kažkas greitai išardys ir išveš. Todėl egzistencinius klausimus visada atidedam.

Rytojui. Senatvei. Po darbo. Po remonto. Po rinkimų. Po serialo, Eurolygos ar Eurovizijos finalo. 

Gyvenam taip, lyg būtume gavę slaptą susitarimą su Visata – esu nuteistas mirti lygtinai. Bet jei elgsiuosi padoriai, gal dar neprireiks atlikti nuosprendžio.

Ir taip rimtai vaidinam šitą komediją, kad net juokinga. Perkam vitaminus ilgaamžiškumui, kremus jaunystei, draudimus saugumui ir seminarus sėkmei. 

Lyg mirtis būtų kokia valstybinė institucija, kurią galima papirkti pažymomis ir lojalumo kortelėmis. Einame per gyvenimą ne gyventi, o jo ir patys savęs išvengti. 

Svarbiausia išsisukti nuo ligos, gėdos, vienatvės, tylos minčių, savęs paties. Ypač minčių. 

Nes tikroji tyla yra baisi. Joje nebegirdime triukšmo, kuriuo kasdien užcementuojame savo baimę. 

Kai staiga pamatai, kad visas gyvenimas buvo pilnas veiklos, bet beveik be buvimo. Kad nuolat kažkur skubėjai, nors niekada nežinojai kur ir kokia to prasmė.

Kad metų metus kovojai už savo „tiesą“. Bet nė karto rimtai nepaklausei savęs, ar apskritai nori ją žinoti. 

Ir tada prasideda keisčiausia mūsų gudrybė – tamsą pavadiname šviesa. Mūsų prisitaikymas tampa išmintimi.
Bailumą pavadiname tolerancija. Dvasinį tingumą – psichologine sveikata.

O nuo vilties, kuri dar kartais išlenda iš pasąmonės kaip sušalęs benamis prie bažnyčios, greitai nusisukę praeinam. Nes pavojinga ir gali tekti kažką keisti. 

Tikras gyvenimas visada mus truputį griauna. O norime juk kitokio. 

Tokio, kuris patogiai aptarnautų mūsų iliuzijas kaip mandagus padavėjas restorane. Kad neatneštų nieko netikėto, tik dar vieną porciją mūsų pačių nuomonės su garnyru. 

Todėl taip mylime minią, nes ten nereikia galvoti apie tiesą, tikrumą ar amžinybę. Minioje mums pakanka nekęsti to paties, ko ir visi. 

To, kurį parodo atpažinimo kodas "savas-svetimas". Nes svarbiausia pasaulyje yra būti savu.