Kai dauguma praranda ateities jausmą, ji ima nebetikėti ir nepasitikėti niekuo, nebeieško tiesos ir pradeda laukti gelbėtojo. Kam sudėtingų sudėtingų paaiškinimų, jeigu dešimties sakinių tekstas jau per ilgas? Smegenys labai mėgsta vieną sakinį – dėl visko kalti jie.
Tai suveikia beveik visada, nes panaikina būtinybę galvoti. Ir mums įridena į sceną priešą, nes be jo neįmanoma mobilizuoti ir valdyti masių. Priešas didelis ir baisus, jo konkretūs vardai nėra svarbiausi ir nuolat keičiami. Svarbiausia – sukurti taikinį nepasitenkinimui.

Ir tada gimsta stebuklingas pažadas. Totalitarizmas visada mus gelbsti labai greitai ir paprastai, reikia tik susilieti su mase ir pasidarys lengva, bus tvarka ir ramybė. Šis pažadas įsiskverbia akimirksniu, nes žmonės pavargę nuo laukimo. Ir tada ateina kitas svarbus momentas – atsakomybė perduodama vadui.

Mūsų laisvė nėra vien teisė rinktis, kai pasirinkti sunku ir visos beprotiškos tiesos teisingos. Tau užkrauna pareigą rinktis, kuri juk vargina. Nes tam reikia skaityti, lyginti, tikrinti, galvoti, prisiimti pasekmes ir prisipažinti suklydus. Ir taip, nejučia atsiranda mintis, kurią tau tyliai pakišo: tegul nusprendžia protingesni.

Dar vienas žingsnis ir tai tampa "tegul nusprendžia vienas" . Vadas, kurį kasdien rodo, nes jis žino geriau. Tai negrįžtamumo pradžios taškas, kada žmogus kartu su atsakomybe atiduoda ir savo moralę, ir laisvę – žinoma, vardan laisvės, laimės ir ateities...

Sakom užzombino propaganda. Tačiau propaganda veikia kaip žiurkių nuodai, kuriuose viskas skanu, kad suėstum ir prarytum nuodą, kuris sudaro tik mažą dalį. Propaganda, kuri prieštarauja žmogaus poreikiams ir lūkesčiams, dažniausiai nesuveikia. Ji tik sustiprina tai, kuo žmogus jau linkęs tikėti. Kaip trąša – jeigu dirvoje nėra sėklos, niekas neišauga.

Taip užkuriama žmogaus emocijų gamykla. Kiekvienas kasdien turi jausti pavojų, pasididžiavimą, pyktį, pažeminimą, keršto troškimą. Tam reikia nuolatinės įtampos ir primityviausių instinktų. Žmoguje gyvena milijonų metų evoliucija – gentis, svetimasis, vadas, medžioklė, kerštas, paklusnumas. Bandos saugumo jausmas.

Civilizacija šiuos instinktus tik pridengė ir per juos galima veikti beveik pergalingai. Nes didžioji dalis žmonių nėra didvyriai ir nori tik ramybės, kurios linki bažnyčiose. Jeigu už ramybę reikia tylėti – tyli. Pasirašyti, ateiti kur gražiai paprašydami liepia – pasirašo, ateina. Nes pavargę, bijo ir visi aplinkui daro tą patį.

Taip nepastebimai paleidžiama grandinė: mes mylime savo tautą ir valstybę, bet kiti mums trukdo, jie kenkia, juos reikia apriboti, pašalinti, įkalinti, sunaikinti. Taip totalitarizmas priartėja prie nacizmo durų – kartais jas praveria, kartais ne. Bet lieka tik vienas žingsnis.

Didžiausia totalitarizmo apgaulė ne vien pažadas apie stiprią valstybę. Žmogui pasiūloma atsisakyti laisvės mainais į ramybę ir jis sutinka. Atsakomybė iškeičiama į aiškumą, kai visas pasaulis paaiškinamas keliais teiginiais. Abejonė pakeičiama tikėjimu.
Tai labai lengva ir priimtina, nes tiesiog patogu. Tada nustoji būti atsakingas už savo sprendimus, kažkas kitas ima spręsti ne tik už tave, bet ir apie tave. Ir išlaisvintieji nuo atsakomybės tampa sistemos sraigteliais. O tie, kurie žadėjo išlaisvinti tautą, pradeda reikalauti vis daugiau paklusnumo, kol galiausiai pareikalauja ir sąžinės.

Ir mes jau atėjome prie šių atvertų durų. Teisingiau – mus atvedė. Ar ir peržengsime slenkstį taip pat tyliai ir paklusniai?