Tada prasideda procesas, kurį galima pavadinti imuniniu sutrikimu. Sveika visuomenė panaši į gyvą organizmą - joje sugyvena įvairios ląstelės, funkcijos, netgi su tarpusavio konfliktais. Organizmas stiprus todėl, kad skirtingos jo dalys nėra vienodos.

Išsigimimas prasideda tada, kai vienodumas paskelbiamas aukščiausia vertybe. Tada skirtumas tampa ne natūralia būsena, o problema. Kita nuomonė suvokiama ne kaip galimas kitoniškumas, klaida ar žmogiška alternatyva, o kaip moralinis nusikaltimas.

Ir būtent tada atsiranda labai pavojinga iliuzija: jei pašalinsime neteisingai galvojančius žmones, visuomenė taps geresnė. Taip ima galvoti, beje, visos visuomenėje konfliktuojančios pusės, visi "geriečiai ir blogiečiai". 

Ir niekas, net patys protingiausi, nepagalvoja, kad istorija rodo priešingai. Visuomenės degraduoja ne todėl, kad jose yra per daug kitaminčių, o tada, kai jų lieka per mažai. Kas įdomiausia - beveik visada tai prasideda nuo gerų ketinimų. 

Nuo kovos už teisingumą, pažangą, saugumą, moralę, tautą, revoliuciją ar dar kokį nors kilnų tikslą. Nes argi kas kada nors rimtai sakė: kuriame prieverstinės tiesos gyvenimą? Visada ir labai nuoširdžiai buvo sakoma: mes kuriame geresnį pasaulį.

Ir būtent todėl pavojus nėra tik griežta valdžia. Pavojingiausias ženklas yra visuomenės noras atsisakyti laisvės mainais į komforto zoną, priklausymą grupei ir moralinį saugumą. 

Nes totalitarinės sistemos retai atsiranda tuščioje vietoje. Dažniausiai išauga iš milijonų mažų prisitaikymų, milijonų mažų nutylėjimų ir milijonų žmonių, kurie vieną dieną nusprendė, kad patogi ramybė svarbiau už tiesą.

Tada ir prasideda lėtas, nepastebimas išsigimimas - gebėjimo savarankiškai mąstyti nykimas. O kai visuomenė pradeda bijoti savo pačios minčių, ji tampa pažeidžiama bet kokiai ideologijai, kuri pažada išgelbėti nuo būtinybės galvoti pačiam.