Automobilių aikštelėje beveik nėra vietų, pusvalandį sukiosies ratais, kol rasi kur sustoti. Reklaminiai stendai šaukia apie dar vieną išpardavimą, dar vieną laimės akciją! Ir visos tos gyvenimo šventės pakraštyje, centrinėse miestų gatvėse arba prie turgaus įėjimo, kur nereikia mokėti už vietą, stovi močiutės. Na, tokios labai panašios į mūsų seneles, ne elgetos ir nieko neprašo. Tiesiog senos moterys.

Ant nudėvėtų, suskalbtų frotinių šeimos rankšluosčių, į kuriuos kadaise po vonios vyniodavo savo vaikelius, kruopščiai sudėliotos ramunės, rugiagėlės, jonažolės, keli pakelės dobilai, dar kvepiantys rytine rasa ir vasaros pieva. Arba po langu kieme užaugintų krapų, petražolių kuokšteliai, laukuose surinktos rūgštynės, siūlais surišti ryšulėliai. Bando parduoti dar vieną savo gyvenimo dieną. Rankos truputį jau dreba - gal nuo amžiaus, gal nuo kokios ligos, gal nuo nežinios, ar iki kito sekmadienio užteks vaistams.
Gal tiesiog nuo gėdos, nes sunkiau priimti pagalbą negu ją užsidirbti. Jos dar nenori prašyti - nori užsidirbti, ir kokios užsispyrę! Kol gali paeiti – eis, kol gali pasilenkti – skins tuos augalus laukuose, kol gali atsisėsti miesto kampe – bandys būti reikalingos. Tarsi orumas būtų paskutinis drabužis, kurio nesinori nusivilkti, kai gyvenimas jau atėmė beveik viską.

O gyvenimo šventės eitynės slenka pro šalį. Vieni nematysim, kiti pastebėsim, bet nusuksim akis, dar kiti gal trumpam stabtelėsim, tarsi norėtume prieiti, tačiau kažkas viduje nustums tolyn. Gal skuba ar nepatogumas, gal nenoras susitikti žvilgsniais su senatve, kuri primena, kad vieną dieną irgi tapsime nereikalingais?

Du eurus už kavą rankoje sumokėti lengva. Penkiasdešimt už marškinėlius su tavo mėgstamu logotipu – irgi. Tūkstantį už naują telefoną – no problems! Bet vienas euras už pievos ramunių ar namie išaugintų krapų puokštelę staiga pasidaro nepakeliamai brangus. Ir čia nieko, kas būtų neaišku, nes tai ne kaina už tas žolytes, o mokestis už sąžinę, kuri dabar – brangiausia prekė.

O štai scenoje ir tvarkos prižiūrėtojų automobilis - tvarkingai, be garso pririeda, mandagiai ir be jokių sirenų. Pareigūnai tiesiog atlieka savo darbą, jie nėra šios istorijos pabaisos, jie juk nepikti, tiesiog dirba, o taisyklės galioja visiems, argi ne? Įstatymas apgintas, valstybė gali užsidėti dar vieną varnelę darbų sąraše. Ir einantys pro šalį prisipildo tuštumos jausmo, kad baudžiama žmogaus nelaimė ir skurdas.
Gyvename turtingiau - gatvėse daugiau blizgių automobilių, namuose daugiau išmanių daiktų, ant stalų daugiau ekologiško maisto. Tačiau statistikos nematomas širdies skurdas, kuris prasideda, kai žmogus tampa nematomu ir jo nematyti patogiau. Jei pamatytum, juk tektų sustoti, jei sustotum - pagalvoti, ką nors pasikalbėti? Paprasčiau nusukti akis ir ištarti trumpą nuosprendį: „Pats kaltas.“
Stebuklingi žodžiai, kaip akimirksniu išlaisvina - aš juk nieko neskolingas! Tik senatvė neklausia, ar buvai darbštus, liga nesirenka pagal nuopelnus, vienišumas nežiūri į darbo knygelę. Ir likimas nesiteirauja, ar jau esame pasiruošę pralaimėti. Skurdžiai gyvenantis yra žmogus su savo vaikyste ir meile, sveikata ir istorija, su savo nuovargiu ir kitu tyliai nešamu savo gyvenimu.

Tos močiutės pardavinėja galimybę išlikti oriai. Mūsų valstybės, kurią dar įsivaizduojame esant, didybė matuojama ne sostamiesčio dangoraižių aukščiu, BVP ar biudžeto milijardais tankams. Tikrasis matas matomas gatvėse, kur senas žmogus, bandantis sąžiningai užsidirbti duonai ir vaistams, tampa didesne problema už abejingumą. Ir miestas praeina pro žmogų, kuris dar iš paskutiniųjų stengiasi neprašyti išmaldos.
Miestas jo nemato, kaip ir senų suoliukų, nutrupėjusio tinko, rudens lapų ar balandžių. Visada stebino to prasmė - gėlės juk neturi jokios būtinos paskirties, be jų galima išgyventi. Tačiau jas perkame ar auginame tam, kad viduje būtų daugiau grožio, vienas kitam dėkingumo. Močiutė, pardavinėjanti lauko gėles, ir siūlo dalelę to savo rankomis suskinto gyvenimo pasauliui, kuris nenori to matyti.

Keistas tas senų žmonių užsispyrimas - jie užaugo, kur duona buvo uždirbama, o ne išmaldaujama ar gaunama išmokomis. Ta karta, kuri pergyveno karus, tremtis, badą, kolūkius, infliacijas ir vis beprotiškesnių valdžių kaitą, dabar pralaimi ne skurdui. Ji pralaimi tuštumai ir skubėjimui, kur šitiek labai svarbių reikalų, labai skubių, labai neatidėliotinų! Užteks laiko telefono ekranui, o į tikrą, čia ir dabar vykstantį gyvenimą minutės nebelieka.
Ir spektaklyje visi atlieka vaidmenis nepriekaištingai: pareigūnai – valstybės, močiutė – pažeidėjo, praeiviai – kad nieko nevyksta. Tik gyvenimas, kaip visada, vaidinti nemoka. Skurdas visada nepatogus, gadina vitrinas, reklamas, politines kalbas apie augimą ir gerovę, o ir kaip atrodo turistams? Patogiausia paslėpti, išstumti, nutildyti, kad tik netrukdytų tikėjimui, jog visiems sekasi vienodai gerai! Juk gyvename turtingiau negu bet kada!

Tik keistas ir tas mūsų turtas - niekada neturėjome tiek daug daiktų ir niekada taip sunkiai nerasdavome žmogaus, šitiek pažinčių tarnybų, psichologų, depresijų ir gyvenimo mokytojų niekada nebuvo. „Pats kaltas" - tai durys, už kurių užtrenktas lieka svetimas skausmas, ilgesys, vakaro neviltys ir tikėjimas. Nebereikia girdėti, suprasti, net stabtelėti, nes kiekvienas savo nelaimės kalvis, o kiti - nekalti žiūrovai.

Sąžinės išpirka nebūna brangi ir tikroji valstybės stiprybė prasideda ne ten, kur visi laikosi įstatymų. Ji ateina, kai nebereikia rinktis tarp įstatymų ir gailestingumo, nes būtent tai yra priežastis, dėl kurios apskritai verta kurti valstybę. Visuomenės nežlunga, kai baigiasi pinigai, pinigų žmonės neturėjo šimtmečius. Valstybės miršta be bombų griaudėjimo, tiesiog lėtai išeina iš širdies, kai žmogus kitam žmogui tampa tik administracine problema.

Ir civilizacija baigiasi tą dieną, kai ramunės prie prekybos centro ar sostamiesčio gatvėje prie suoliuko tampa pavojingos. Tie protokolai išrašomi visiems. Močiutėms – už prekybą be leidimo. Pareigūnams – už pagal instrukciją atliktą tarnybą. Valstybei – už abejingumą skurdui. Praeiviams – už skubėjimą.
O mums visiems gyvenimas tyliai, kasdien išrašo po dar vieną sąskaitą - už prarastą gebėjimą pastebėti žmogų, nes mūsų taip pat niekas nepastebės. Tokios baudos neskiriamos ir nemokamos eurais. Jos sumokamos vienatve, šaltumu ir pasauliu, kuriame kiekvienas po truputį liekame vienas