Emigrantas, išvykęs į kitą šalį, gali ilgėtis tėvynės, o vidinis emigrantas ilgisi šalies, kurioje gyvena. Jis prisimena ne tiek praeities santvarką ar valdžią, kiek jausmą, kad jo gyvenimas priklauso jam, jo balsas turi reikšmę ir teisingumas yra daugiau negu užrašas ant teismo pastato.
Jis kiekvieną rytą atsibunda savo namuose, išeina į savo gatvę, kalba savo kalba, kartais net mato savo šalies vėliavą. Ir vis dėlto jaučiasi svetimas. Tikrasis vidinės emigracijos siaubas yra tas, kad žmogus nebeturi kur sugrįžti, nes niekur nebuvo išvykęs.
Valstybės tragedija prasideda kai ji praranda žmones, kurių net nepastebi praradusi. Ji dar kvėpuoja, kai išvažiavo milijonas. Bet ar gali išgyventi, kai milijonas žmonių iš jos išeina niekur neišvažiuodami?
Vėl ateina rinkimai. Ir vėl pusė neateis ir leis nuspręsti tiems, kurie ateina. O po to vėl 4 metus keiksis, kad niekas nevyksta. Žmogus neateina į rinkimus ne todėl, kad jam nesvarbu. Yra esminis skirtumas tarp abejingumo ir nusivylimo.
Taip, abejingam nesvarbu, kas valdys, jis "nesidomi politika", bet nusivylusiajam gali būti labai svarbu. Jis gal net daugiau už balsuojantį seka įvykius, supranta, kas vyksta, tačiau rinkimų dieną lieka namuose. Nes nebetiki, kad jo dalyvavimas ką nors gali pakeisti.
Abejingas nebeturi interesų, jis tiesiog miega. Nusivylimas – prarastas tikėjimas, kad tavo interesai kam nors rūpi, jis nemiega, tiesiog nebenori atidaryti durų. Tačiau politinei sistemai abu vienodi, nes abu neatėjo balsuoti.
Vidinė emigracija yra paskutinė pilietinio pasipriešinimo stadija. Iš pradžių žmogus tikisi, paskui reikalauja, dar vėliau protestuoja. Po to pyksta ir galiausiai nusivilia. Ir tada ateina " man vis tiek".
Valdžia dažniausiai bijo piktų, nes triukšmauja, reikalauja, organizuojasi ir balsuoja prieš. Tačiau svarstykles pas mus jau nusveria tie, kurie nebetiki net tuo, kad verta pykti. Nes kas dar pyksta ant savo valstybės, iš jos kažko tikisi, o žmogus, kuris jau nieko nebesitiki, yra ją palikęs.
Ir valdžią visiems išrenka tie, kurie dar ateina. Tarkim, iš 100 balsuoti ateis vėl 50, iš kurių 25 nusivylę, dar 25 – abejingi, kuriems viskas px. Jeigu rinkimuose dalyvauja 50 žmonių, partija, surinkusi 20 – 30 procentų balsų, kaip dabartinės "valdančios", faktiškai turi tik 10 – 15 procentų visų rinkėjų palaikymą.
Kiek kartų kalbėjom, kad jeigu tarp nebalsuojančiųjų atsirastų 10–15 procentinių punktų viso elektorato dydžio nauja, organizuota politinė jėga, ji galėtų iš esmės pakeisti rinkimų rezultatą? Ir aš kalbėjau. Ar ji atsirado? Ar atsiras?
Nebalsuojantieji nėra viena politinė stovykla, jie gali būti nusivylę dėl visiškai priešingų priežasčių. Vieni nori daugiau valstybės, kiti mažiau. Vieni trokšta tvarkos, kiti – laisvės. Vieniems per daug Europos ir NATO, kitiems per mažai. Todėl jų skaičius dar nereiškia jų politinės galios.
Be to, nusivylusiųjų dauguma netampa politine jėga dar todėl, kad juos vienija tai, kuo jie netiki, o ne tai, kuo tiki. Bendras nusivylimas nėra bendra politinė programa. Galima surinkti milijoną žmonių, kurie nekenčia esamos valdžios.
Bet paklausus, kokios valdžios jie norėtų, paaiškės, kad jie nekenčia ir vienas kito siūlomų sprendimų, ir vieni kitų lyderių, ir net vieni kitų asmeniškai. Argi to dar neprisižiūrėjom per tuos metus?
O kiek kartų buvo, kad net galingi protesto judėjimai, kaip Sąjūdis ar Solidarumas, net pasiekę įspūdingų rezultatų prieš ką nors subyra, kai reikia veikti už ką nors? Neapykanta esamai tvarkai suvienija, valdžia ir atsakomybė už naują tvarką išskiria.
Be to, vidinis emigrantas jau nebetiki lyderiais, nes kiekvienas naujas gelbėtojas jam primena ankstesnį apgaviką. Ir čia atsiranda beveik neišsprendžiamas uždavinys: kaip įtikinti žmogų, kurio svarbiausia gyvenimo pamoka yra niekuo nebetikėti?
Didžiausia politinės sistemos pergalė – kai žmogus pats atsisako teisės ją keisti. Žmonės nebetiki, kad opozicija kuo nors skiriasi nuo valdžios. Ir valdžiai nebereikia laimėti tų žmonių pasitikėjimo, kai pakanka laimėti tik likusių balsuojančiųjų balsus.
Ir ratas užsidaro. Žmonės nebalsuoja, nes nemato atstovavimo, o politikai net nebesistengia jiems atstovauti, nes žmonės nebalsuoja – kiekviena pusė savo elgesiu patvirtina kitos pusės įsitikinimą. Tai jau ne paprastas nusivylimas, o politinio atstovavimo ir visuomenės pūlinys.
Didžiausią problemą dabar matau net ne valdžioje, kur viskas nuobodžiai ir gana šlykščiai aišku. Problema pačioje visuomenėje ir ypač opozicijoje, kurios negali, nenori ir net nesistengia esminių dalykų pakeisti ir pasikeisti, o tik reikalauja neįmanomo iš kitų.
Todėl artimiausiu metu bandysiu ne tik durnumo temą. Reikia daug išsiaiškinti ir suprasti apie mus pačius
Skaityti komentarus