Įsivaizduokime elementarią situaciją – derybas. Versle, bendruomenėje ar bet kuriame normaliame dialoge. Jeigu derybų metu viena pusė pareiškia: „Jeigu nesutinkate su mūsų sąlygomis – jūs esate Kremliaus agentai, gaunate rublius ir kenkiate valstybei“, tokios derybos baigiasi akimirksniu. Ne kompromisu. Ne sprendimu. Jos baigiasi niekuo.
Būtent tokia komunikacijos logika šiandien vis dažniau matoma Krašto apsaugos ministerija viešojoje erdvėje. Kai dialogą pakeičia etiketės. Vietoje argumentų visuomenei siūloma labai supaprastinta schema:
• jeigu keli klausimus – esi „priešiškas“;
• jeigu abejoji – esi „naudojamas Kremliaus“;
• jeigu nesutinki – esi problema, o ne pilietis.
Tai nėra demokratinis dialogas.
Tai nėra derybos.
Tai – bandymas nutildyti visuomenę, pasitelkiant baimės ir kaltinimų retoriką.
Valstybės tarnautojai, kurie gauna atlyginimus iš visų Lietuvos piliečių sumokėtų mokesčių, neturi jokios teisės taip kalbėti su tais pačiais žmonėmis.
Jei su savais nesiderama – kam tada atstovaujama? Natūraliai kyla klausimas:
jeigu su vietiniais gyventojais nėra kalbamasi, o tiesiog brukama viena iš anksto pasirinkta kryptis,tai kieno interesai tada iš tikrųjų atstovaujami?
Jeigu dialogas neįmanomas šalies viduje:
• kaip tada vyksta realios derybos tarptautiniu lygiu?
• kieno interesai ginami už uždarų durų?
• ar tikrai prioritetas yra Lietuvos žmonės, o ne institucinė inercija?
Kai su savais nebesusikalbama, problema slypi ne visuomenėje. Problema slypi požiūryje į visuomenę.
Tai nėra „vietinių problema“. Tai – visų mūsų reikalas.
Poligono klausimas – ar bet kuris kitas strateginis sprendimas – neliečia tik vienos gyvenvietės. Tai sprendimai, finansuojami visų Lietuvos piliečių pinigais.
Jeigu:
• perkamos sodybos,
• mokamos kompensacijos,
• keičiama žmonių gyvenamoji aplinka, tuomet kiekvienas pilietis turi teisę žinoti:
• kokia kaina,
• kokiais kriterijais,
• kokios alternatyvos buvo svarstytos.
Sakymas „nesikiškite, tai ne jūsų interesas“ yra iš esmės klaidinantis. Tai mūsų bendras interesas, nes tai mūsų valstybė ir mūsų pinigai.
Valstybės tarnyba – ne privilegija nutildyti. Valstybės tarnautojai nėra virš visuomenės.
Jie nėra komunikacijos karo dalyviai.
Jie nėra paskirti skirstyti piliečius į „teisingus“ ir „neteisingus“. Priesaika buvo duota Lietuvos žmonėms. Todėl šiandien vis garsiau skambantis klausimas yra neišvengiamas: kieno interesus iš tikrųjų atstovauja Krašto apsaugos ministerija – Lietuvos piliečių ar institucinio patogumo?
Skaityti komentarus