Visuomenė vėl suskaldyta. Kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, bet koks valdžios sprendimas, užuot sukėlęs diskusiją, virsta etikečių klijavimo čempionatu. Jei kyla abejonių dėl Kapčiamiesčio poligono – tu automatiškai tampi „vatniku“, „kremliniu“ ar „pažangos stabdžiu“. Tačiau nusiimkime rožinius akinius ir pažiūrėkite į situaciją blaiviai, be emocijų ir lozungų.
Ar tikrai patriotizmas yra aklas pritarimas bet kokiai, net ir potencialiai pragaištingai, iniciatyvai? Rolando Paulausko ir kitų realistinį požiūrį vertinančių analitikų nuomone, tikrasis valstybės saugumas prasideda ne nuo parodomųjų akcijų, o nuo elementarios logikos ir istorinių pamokų.
Štai kodėl Kapčiamiesčio poligono projektas kelia ne džiaugsmą, o pagrįstą nerimą.
1. „Netinkama“ Žemaitija ir staiga „ideali“ Dzūkija
Pradėkime nuo atminties, kuri pas daugelį, deja, labai trumpa. Ar dar pamenate, kad vos prieš keletą metų kariuomenė ir politikai įrodinėjo, jog poligonas gyvybiškai būtinas Žemaitijoje (Telšių, Plungės rajonuose)?
Tuomet vietos bendruomenė – tikri žemaičiai – parodė stuburą. Jie nesileido stumdomi, argumentuotai priešinosi ir apgynė savo žemę, ūkį bei gamtą. Ir kas nutiko? Valdžia staiga atsitraukė. Pasirodė, kad ta vieta, kuri buvo pristatoma kaip „vienintelė įmanoma“, staiga tapo nebetinkama.
Dabar taikinys persikėlė į Dzūkiją. Ir vėl girdime tą pačią dainelę: „vieta ideali“, „alternatyvų nėra“. Tai kaip čia išeina? Ar strategija keičiasi priklausomai nuo to, kur žmonės garsiau rėkia, ar visgi sprendimai priimami ne pagal karinę logiką, o pagal mažiausio pasipriešinimo dėsnį? Tai rodo ne strateginį planavimą, o desperatišką blaškymąsi ieškant, kas „praris“ nepatogų projektą.
2. Pasienio poligonas – dovana priešo žvalgybai
„Kam tai naudinga?“. Pažvelkime į žemėlapį. Kapčiamiestis yra tiesioginiame pasienyje.
Karinio rengimo poligonas nėra tik miškas, kuriame laksto kareiviai. Tai vieta, kur bandoma nauja technika, atidirbama taktika, kurioje mokomi kariai. Įrengti tokį objektą tiesiai po nosimi potencialiam priešininkui yra ne drąsa, o strateginė kvailystė.
• Žvalgybos rojus: Priešiškoms valstybėms (šiuo atveju – Baltarusijai ir Rusijai) nereikės net palydovų ar sudėtingų šnipinėjimo tinklų. Užteks pakelti droną ar tiesiog stebėti viską pro žiūronus iš bokštelių. Mes patys, savo rankomis, atveriame savo kortas, rodydami, kaip judame, kaip šaudome ir kokias procedūras taikome.
• Mokymų neįmanomumas: Poligonas turi būti saugioje užnugario zonoje. Kodėl? Nes karo atveju poligonas pasienyje akimirksniu tampa fronto linija. Ten nebevyks mokymai – ten vyks mūšiai arba teritorija bus tiesiog nušluota artilerijos.
3. Ukrainos pamokos: Chersono tragedija
Dažnai girdime argumentą: „Mums reikia poligono gynybai“. Tai yra sąvokų painiojimas, kuris gali kainuoti gyvybes. Poligonas nėra gynybinė linija (bunkeriai, apkasai, minų laukai). Poligonas yra atvira erdvė manevrams.
Pažiūrėkime į realius faktus iš Ukrainos karo, kuriuos dažnai nutyli oficialioji propaganda.
Priešais Chersoną, kitoje Dniepro pusėje (Oleshky Sands), buvo didžiulis, puikiai įrengtas poligonas. Jei tikėtume mūsų politikų logika, jis turėjo tapti neįveikiama tvirtove.
Kas įvyko realybėje?
1. Rusijos kariuomenė pirmosiomis karo dienomis be didesnio vargo kirto Antonovo tiltą.
2. Poligonas netapo gynybiniu skydu. Priešingai – atviros erdvės leido priešui greitai manevruoti.
3. Svarbiausia: Ukrainiečiai ten buvo palikę milžiniškas atsargas amunicijos ir įrangos, tikėdamiesi, kad tai bus mokymų bazė. Rusai užėmė poligoną praktiškai be kovos ir rado „dovanėlę“ – tvarkingai sudėtą amuniciją, kurią vėliau panaudojo prieš tuos pačius ukrainiečius.
Ar mes Kapčiamiestyje ruošiame tokią pačią „logistinę bazę“ priešui, kuris galėtų kirsti sieną ir rasti viską, ko reikia tolesniam puolimui? Istorija rodo, kad pasienio sandėliai ir bazės krenta pirmieji.
4. Gynyba vs. Imitacija
Ukrainos patirtis aiškiai rodo: karo metu mokymų poreikis išauga dešimtis kartų. Naujokus reikia ruošti nuolat. Tačiau ukrainiečiai nevykdo mokymų pafrontėje – jie tai daro giliame užnugaryje (arba užsienyje), kad išvengtų raketų smūgių.
Statyti poligoną Kapčiamiestyje, tikintis jį naudoti karo metu, yra absurdas. Tai tas pats, kas statyti mokyklą ant ugnikalnio kraterio ir tikėtis, kad išsiveržimo metu ten vyks pamokos.
Išvada
Nustokime skirstyti žmones į „savus“ ir „priešus“ vien už tai, kad jie užduoda logiškus klausimus. Kapčiamiesčio poligono projektas, toks koks jis pristatomas dabar, atrodo ne kaip gerai apgalvotas gynybinis sprendimas, o kaip biurokratinis durnizmas ignoruojant realią karinę logiką ir skaudžias kaimynų pamokas.
Skaityti komentarus