Tik štai mažytė detalė. Jos vadovaujama VšĮ „Lietuvos šokio informacijos centras“ 2024 metais gavo beveik 650 tūkstančių eurų pajamų. Iš kurių mokesčių sumokėjo… apie 3000 eurų. Taip, jūs perskaitėte teisingai. Trys tūkstančiai. Tai reiškia, kad beveik visa veikla paremta paraminiais pinigais.

Tobulas „fondačiulpystės“ modelis.

Tai nėra verslas. Tai nėra rinka. Tai sistema, kuri puikiai veikia tol, kol „reikiamos“ kėdės šiltos, o fondų čiaupai atsukti. Tokios kontorėlės paprastai neturi gebėjimo pačios uždirbti, bet turi nepriekaištingą uoslę, kur reikia stovėti ir ką reikia palaikyti, kad pinigų srautai nenutrūktų.

Ir kai tos kėdės pradeda virpėti - prasideda baubimai. Streikai. Skambūs šūkiai. Vertybinės deklaracijos.

Kitas gražus pavyzdys - kultūros persona, kurianti „didžiulės vertės“ spektaklius, pavyzdžiui pavadinimu „Lezbynai“. Jos vedama LTMKS irgi neskursta - beveik 350 tūkstančių eurų paramos, sumokėta mokesčių vos virš 500 eurų.

Puslapiuose - gražiai sudėlioti rėmėjų logotipai. Lietuvos kultūros taryba - pagarbiausiai.

Mano postas nereiškia, kad staiga nereikia remti šokio ar parodų. Bet turbūt visai sveika būtų tokių finansinių upių srautus patikrinti. Paprastai. Ramiai. Auditu.

Nes būtent šie fondai ir fondeliai šiandien garsiausiai rėkia apie „vertybes“ ir labiausiai bijo skaidrumo. Kėdei pasikeitus sudrebėjo jų ateitis.

Galima pasakoti ir apie kitus - analogiškus, bet kam. Vaizdas aiškus.

Skaidrumas juk kultūrai tik į naudą, tiesa?