Vaikai virsta paklusniais kareivukais, tėvai juos lydi, šypsosi, fotografuoja, stengiasi įamžinti šią akimirką. Jie tiki, kad tai pradžia, durys į žinias ir galimybes. Tačiau už šių durų prasideda ne paieškos, o šabloninis jaunų sielų performavimas. Sistema pasiima tai, ką gauna, ir paverčia tai, ko jai reikia.

Kiekvienas vaikas čia dar unikalus – su skirtingomis svajonėmis ir gebėjimais, kiekvienas su kitokiu pasaulio suvokimu. Bet klasės suolai greitai viską sulygina. Prasideda kursas, kuris negali būti kvestionuojamas: vienodos tiesos, tos pačios taisyklės, iškaltos frazės, „teisingi“ atsakymai. Viskas suplanuota taip, kad būtų kuo mažiau nepatogių klausimų.

Procesas vyksta tyliai ir be prievartos. Nėra jokio pasipriešinimo, nes ritualas pristatomas kaip savaime suprantama pareiga. Tėvai tai priima, nes taip buvo visada. Sistema nesiblaško – ji kantri, nuosekli ir, svarbiausia, nematoma.

Ir štai rezultatas. Po keliolikos metų iš čia grįš jau suaugę žmonės – tvarkingi, lojalūs, vienodai mąstantys. Jie žinos tai, ką leista žinoti, ir dažniausiai net nesusimąstys, kada ir kaip jų mintys buvo sustyguotos.

„Plaktukų diena“. Dar viena tvarkingai įstatyta plyta į sistemos sieną.