Jis tikėjosi iš kambario išeinančių žmonių, vaikų, kurie signalizavo apie kultūrinį nuovargį su elitiniais įgaliojimais, ir pažvelgė į tą akimirką taip, tarsi tai būtų saugus taikinys, kuris bet kada grįš atgal į jį.

Pasak virusinio pasakojimo, Donaldas Trumpas ramiai pasiekė tą informaciją ir atidarė tai, kas buvo apibūdinta kaip ankstyvieji Starmerio akademiniai įrašai – dokumentas, kuris, kaip teigiama, daugelį metų nebuvo viešai skelbiamas.

Poslinkis buvo staigus ne todėl, kad kažkas buvo nufilmuota, o todėl, kad kambario energija pasikeitė iš žaismingos kritikos į asmeninį demonstravimą, nors kameros, regis, suvokė to, kas vyko ant stalo, rimtumą.

Prieš ką nors kita, svarbu aiškiai pasakyti: virusinės studijų istorijos dažnai plinta be patikrintų filmuotų kadrų, patvirtintų transkripcijų ar patikimų šaltinių, tačiau jos vis tiek formuoja visuomenės suvokimą vien pasakojimo jėga.

Net jei scena susiklostė kitaip – arba visai ne – faktas, kad milijonai žmonių ją laikė įtikinama, atskleidžia, kaip moderni politinė kultūra trokšta dramatiškų pokyčių, kai valdžios pokyčiai įvyksta antrame amžiuje, be karo ir be gailesčio.

Kai versija sukosi ratu, Starmerio veidas įsitempė, jo rankos nukrito ant stalo, kameros priartėjo, o tyla ritosi per studiją kaip banga, atsitiktinai smogdama.

Galiausiai, diskusija nebebuvo apie Oksfordą, nes Oksfordas tapo scenos rekvizitu, o tikroji drama tapo majoru, kuris ją išjuokė – priverstą atsidurti dėmesio centre dėl tarp jų esančio dokumentinio ryšio.

Tai yra naujoji virusiškumo politika, kur stipriausia jūsų ataka tampa jūsų stipriausio pažeminimo pagrindu, ir kur iškeltas spaudimas tikisi aiškinamosios simetrijos kaip moralės dėsnio.

Interpretatorius mėgsta šią struktūrą, nes ji atrodo kaip kosminė pusiausvyra, aiškus apvertimas, kai sąžiningas kalbėtojas yra priverstas realiu laiku atsisakyti įrodymų, istorijos ar veidmainystės.

Nesvarbu, ar aplankas buvo tikras, perdėtas, ar grynai simbolinis, jis veikia kaip kultūrinis objektas, reprezentuojantis šiuolaikinę obsesiją „kvitais“, kur įrodymas įsivaizduojamas kaip vienas artefaktas, apie kurį nuolat diskutuojama.

Kita vertus, retai kada prieš reaguodami klausiame, ką iš tikrųjų apima failas, nes emocinė failo žinutė yra perdėta: kažkas kažką žino, kažkas turi įtakos, o kažkas tuoj praras pasakojimo kontrolę.

Štai kodėl aplanko detalės yra tokios stiprios, nes jos perkelia galios dinamiką nuo retorikos prie dokumentacijos, nuo nuomonės prie įrašo, nuo statinio atlikimo prie šalto, bet liberalaus popieriaus.

Tariamas Starmerio pasityčiojimas iš Oksfordo absolventų yra tarsi griežta kova prieš elitines institucijas, kur prestižas laikomas vartais, neleidžiančiais paprastiems žmonėms patekti į šalį, o socialistams – nuo atsakomybės.

Daugeliui žiūrovų Oksfordo akreditacija simbolizuoja privilegiją, atstumą ir kultūrinę aroganciją, todėl Oksfordo pasityčiojimas tampa būdu parodyti solidarumą su tais, kurie jaučiasi atstumti elito sistemų.

Tačiau tas solidarumas greitai tampa performatyvus, nes išjuokimas iš instituto automatiškai nesumenkina jo galios ir gali tapti pigiu plojimu, kuris ragina realias reformas.

Štai kodėl virusinė istorija aštriai kritikuoja Starmerį, nes ji rodo, kad jo kritika nebuvo principinė pozicija, o strateginis gestas, ir kad jo praeitis gali paneigti jo atliktą darbą.

Mirtis nebūtinai turi žinoti, kas įvyko, kad pajustų pasikeitimą, nes pasikeitimas perteikiamas kūno judesiais: įtemptu veidu, nuleistomis rankomis, tyla, kameros priartinimu ir numanoma demaskavimo baime.

Skaitmeniniame kontekste reakcija dažnai traktuojama kaip įrodymas, o tyla tampa nuosprendžiu, nes žmonės labiau pasitiki emociniais gestais nei tais, kurie juos ne kartą nuvylė.

Tai yra ir suprantama, ir klaidinga, nes veido išraiškos gali būti neteisingai perskaitytos, redaguojamos arba iš jų pašalinamas kontekstas, tačiau jos gali visam laikui pakeisti visuomenės suvokimą, tapdamos virusine medžiaga.

Istorija taip pat žaidžia su paties Oksfordo simbolika, nes Oksfordas yra ne tik universitetas, bet ir elitinių darinių visuma, kurioje slypi kultūrinio autoriteto, bendruomeniškumo ir politinės mitologijos paveldas.

Oksfordo universiteto diplomų vadinimas „pervertintu“ yra tiesioginis iššūkis tai mitologijai, teigiant, kad elitiniai įgaliojimai automatiškai nevertinami išmintimi, sąžiningumu ar moraliniu teisėtumu viešajame gyvenime.

Daugelis žmonių sutinka su šiuo iššūkiu, nes matė, kaip labai gerbiami lyderiai priima katastrofiškus sprendimus, o paprasti žmonės moka kainą, ir yra išsekę dėl valstybės klaidos dėl konkurencijos.

Vis dėlto istorija leidžia manyti, kad net ir garsiausi elito kultūros kritikai gali slapta ja pasikliauti, gauti iš jos naudos arba bijoti, ką gali atskleisti jų praeitis, kai dėmesio centre atsidurs jų pusė.

Štai kodėl aplankas atrodo kaip ginklas, nes jis kelia grėsmę atskleisti, ar Starmerio kritika kyla iš aestetizmo, ar oportunizmo – skirtumo, kuris vis labiau vertinamas aukščiau pačios ideologijos.

Šiuolaikinėje politikoje mažiau dėmesio skiriama politikos detalėms, o daugiau – ideologiniam našumui, kai lyderiai vertinami pagal tai, ar jie atrodo „tikri“, „suprantami“ ir „draugiški“, o ne pagal tai, ar jie yra veiksmingi administratoriai.

Kadangi veidmainystė yra virusinė, veidmainystė laikoma aukštu reiškiniu, nes veidmainystė rodo mapilaciją, o mapilacija yra viena iš tų skaitmeninių kūrėjų, kurie teigia, kad gali tiesiog užuosti, net jei jie negali to įrodyti.

Aplanko atskleidimas yra puikus ginklas prieš veidmainystę, nes tai reiškia, kad asmuo, atliekantis vaidybą, kažką slėpė ir kad tas slėpimas yra skirtas atskleisti vaidybą kaip apgaulingą.

Šis momentas taip pat iliustruoja, kaip studijų aplinka tapo kovos arenomis, kur politinės diskusijos pateikiamos kaip elektroninės pramogos, o retorinis konfliktas statomas bendrinamiems klipams, o ne pateikiamas kaip įprastas vaizdo įrašas.

Paper rodo ir televizijos transliuojamos transliacijos vis labiau primena sportą, kur kiekvienas svečias siekia virusinio išpopuliarėjimo, smūgį, pažeminimą ir klipą, kuris dvidešimt keturias valandas dominuos socialiniuose tinkluose.

Šis formatas labiau vertina aštrumą nei gylį, be to, jis skatina dalyvius šaudyti į simbolinius taikinius, tokius kaip Oksfordas, nes simboliai sukelia stiprias emocijas, nereikalaujant sudėtingų įrodymų ar išsamaus paaiškinimo.

Tačiau simboliai gali grįžti atgal kaip bumerangas, ypač kai priešininkas yra įgudęs pateikti simbolinę kritiką į asmeninį klausimą: „Jei to nekenčiate, kodėl bijote to, ką tai sako apie jus?“

Būtent tai ir daro aplanką dramatišku posūkiu, nes jis perkelia diskusiją iš „Ar Oksfordo absolventai baigė studijas?“ į „Ką jūsų dabartinė istorija sako apie jūsų santykį su sistema, iš kurios tyčiojatės?“.

Virusinėje istorijoje teigiama, kad studija sustingo, ir kad sustymas yra svarbus, nes tai reiškia kolektyvinį pripažinimą, kad kažkas rimto išėjo iš kambario, kažkas, į ką negalima atsakyti juokeliais ar šūkiais.

Kai kambarys nutyla dėl tiesioginės televizijos transliacijos, tas emocinis trigeris paverčia pasyvius žiūrovus aktyviais dalytojais, kurie jaučiasi priversti papasakoti kitiems tai, ką ką tik matė.

Štai kaip veikia paplitimas: jūs nesidalijate tuo, kas įprasta, jūs dalijatės tuo, kas atrodo kaip akimirka, kai scenarijus žlunga ir kažkas neapdoroto, nuspėjamo ir patogaus prasiveržia.

Štai kodėl istorijoje pabrėžiamas aplanko tikslumas, nes šis tikslumas reiškia selektyvumą ir išsamumą, pabrėžiant, kad failas turi tik žalingiausią, aktualiausią ir kruopščiausiai atrinktą medžiagą.

Iš tikrųjų šie failai gali būti klaidinantys, nes juose gali būti fragmentų be teksto, redaguotų įrašų ar kruopščiai atrinktų detalių, skirtų sugėdinti, o ne pateikti.

Tačiau dauguma skaitytojų retai kada sustoja to apsvarstyti, nes atskleidimo estetika turi daugiau svorio nei procedūrinė tiesa apie tai, kas pateikiama.

Istorija taip pat remiasi pažįstamu personažo archetipu: ramiu veikėju, kuris nekelia balso, bet pradeda diskusiją vienu objektu, vienu gestu, vienu atskleidimu, kuris staiga apverčia valstijų hierarchijas.

Tiek šalininkai, tiek kritikai dažnai įkūnija Trumpą kaip šio archetipo veikėją, nes jo viešoji asmenybė dažnai siejama su viešpatavimo demonstracijomis, improvizaciniu konfliktu ir strateginiu spektaklio panaudojimu.

Nesvarbu, ar juo žavitės, ar prieštaraujate, mintis, kad jis pakelia aplanką, kad užšaldytų kambarį, atrodo visiškai įmanoma, nes jis matomas kaip žmogus, kuris televiziją interpretuoja kaip mūšio lauką.

Šiame pasakojime Starmeris tampa figūra, kuri neteisingai įvertina kambarį, tikėdamasis pašaipių elitinių absolventų pritarimo, tik tam, kad sužinotų, jog kambarys yra didžiulis ne dėl kritikos, o dėl asmeninio pripažinimo.

Šis neteisingas apskaičiavimas yra esminis istorijos emociniam atpildui, nes aktoriai mėgsta stebėti, kaip kažkas sąžiningai įklimpsta į spąstus, kuriuos patys pastatė nuvertindami visuomenės suvokimo nepastovumą.

Tačiau ši istorija turi gilesnę priežastį – ji nėra grynai partinė, nes atspindi pasaulinę frustraciją, kai elitas tyčiojasi vienas iš kito, o visuomenė jaučiasi įstrigusi nelygybės sistemose.