1. Lėtinė moralinė įtampa - fiziologinis stresas. Jei matai neteisybę, gyveni prieš daugumos normas, nuolat sulaikai reakcijas - esi ne trumpalaikėje, o lėtinėje streso būsenoje. Ateina - po truputį, bet vis daugiau - miego sutrikimai, širdies ritmo pokyčiai, virškinimo problemos. Silpnėja imunitetas, dažnėja nerimo, depresijos epizodai. Tai ne „silpnumas“, o elementari neurobiologija.
2. Pavojingiausias ne pyktis, o užslopinta reakcija. Nes atvira emocija išsikrauna, o užslopinta lieka kūne. Ypač pavojingi jausmai: bejėgiškumas, gėda, priverstinė tyla. Sukelia emocinį atbukimą, „nebejaučiu nieko“ būseną.
3. Sveikatos apsaugos principas: kūnas visada svarbiau už poziciją. Kai kūnas sugriūva, tavo tegu teisingiausia Visatoje moralinė laikysena tampa nepasiekiama. Sąžinė pavargsta, žmogus palūžta. Todėl fizinė rutina (miegas, judėjimas) taip pat beveik etinis veiksmas. Poilsis yra atsparumo dalis, ne koks nors pabėgimas.
LAIMĖS POJŪTIS - ar įmanoma būti laimingam, kai matai per daug? Trumpas atsakymas: taip, bet kitaip negu dauguma.
1. Atsisakykim „džiaugsmo kaip sėkmės“ mito. Žmogus, kuris kasdien daugybę kartų mato struktūrinę neteisybę, nebegali džiaugtis „kaip anksčiau“, nebetiki paviršiniu optimizmu. Tai nereiškia pasmerkimo amžinam liūdesiui, kai negali patirti džiaugsmo. Tiesiog laimė persikelia į kitą lygį.
2. Brandžios laimės forma yra ramybė, ne euforija. Dažniausiai būna trumpi, bet tikri džiaugsmai, tylus pasitenkinimas, jausmas „esu savo vietoje“. Tai ne kokia nors nuolatinė "gera nuotaika", ne „pozityvus mąstymas“, nepaliaujamas ir įnirtingas uodegytės vizginimas. Tai gyvenimas be vidinės išdavystės.
3. Pavojus - moralinis asketizmas. Kai kurie socialiai jautrūs, empatiški žmonės net neleidžia sau džiaugsmo, nes „kažkur neteisybė“... Tai jau psichikos liga. Ir žiauriai pavojinga: laimės atsisakymas nepataiso pasaulio, tik sunaikina patį žmogų. Džiaugsmas nėra išdavystė.
MORALĖ IR SĄŽINĖ - kaip išlikti moraliam, bet netapti fanatiku?
1. Sąžinė tavo kompasas, ne botagas. Rodo kryptį, bet neplaka. Nesveika reikalauti nuolatinės aukos, neleisti sau pailsėti. Kasdieninis, pasąmoningai užvaldęs tave „dar per mažai darai“ - ne sąžinė, o vidinis persekiojimas.
2. Pati pavojingiausia būsena – "moralinis grynumas". Tipo „aš negaliu gyventi normaliai, kol pasaulis neteisingas"... Tai kelias į savidestrukciją. Taip sudegė daug sąžiningų žmonių, nepalikdami nei pokyčio, nei savęs.
3. Brandus moralės lygmuo. Aš darau tai, ką galiu. Ir gyvenu taip, kad neišduočiau savęs. Be prievartos sau, be reikalavimo būti pavyzdžiu pasauliui ar tautai. Be noro nubausti save.
KAIP ŠIE TRYS DALYKAI SUSIJUNGIA? Jei trumpai:
Sveikata reiškia: ar turi energijos gyventi?
Laimė – ar nori gyventi?
Sąžinė – ar gali gyventi su savim?
Tik visi trys kartu leidžia ilgai gyventi tikrume, neužsimerkus, atviromis akimis.
LABAI TIKSLI, RETAI PASAKOMA TIESA:
Ne kiekvienas, kuris gyvena ramiai, yra abejingas.
Ne kiekvienas, kuris kenčia, yra moralesnis.
Moralė nėra kančios kiekis. Ji – vidinės tiesos ir gyvenimo suderinamumas.
Jei viską sudėti į vieną sakinį: Sveikas žmogus su švaria sąžine gali gyventi neteisingame pasaulyje, jei neleidžia jam tapti neteisingu savo viduje.
















Skaityti komentarus