Jau seniai žinoma, kad Italijoje gyvena viena seniausių populiacijų pasaulyje.  Pasak 2016 metais išleistos Eurostat ataskaitos, būtent Italijoje didžiausias procentas žmonių, sulaukusių 80 ir daugiau metų – 6,5 %. Esame ne kartą girdėję apie stebuklingą Viduržemio jūros regiono dietą, tačiau ar to pakanka? Kodėl būtent Italijoje gyvena tokie sveiki ir ligoms atsparūs žmonės?

Viduržemio jūros regiono dieta

Stefania Salmaso, valstybinio Romos epidemiologijos ir sveikatos centro direktorė, teigia, jog nuo 1960-ųjų italų mitybos įpročiai labai patobulėjo. Produktų spektras kur kas platesnis - valgoma daugiau šviežios žuvies, taip pat,  žmonėms lengvai prieinamos šviežios daržovės bei vaisiai. Gamindami maistą italai kur kas daugiau naudoja alyvuogių aliejų, nei gyvulinės kilmės riebalus.

Tyrimai įrodo, kad Viduržemio regiono gyventojų mitybos įpročiai siejasi su mažesne širdies ligų rizika. Bandymas, apimantis 7 tūkstančius žmonių iš Ispanijos atskleidė, jog penkis metus kas savaitę žmonėms suvartojant litrą alyvuogių aliejaus arba 200 g. migdolų, lazdyno ar graikinių riešutų, sumažėjo širdies smūgio ir kitų kardiovaskulinių ligų rizika, palyginus su trečia kontroline grupe, kuriems buvo patarta visiškai vengti riebaus maisto. ^[2]

Ką patys italai mano apie savo sveikatą? Ar jie vertina tai, jog yra ilgiausią amžių nugyvenanti tauta pasaulyje? Pasirodo, ne. „Nei vienas italų žurnalistas nesusiekė su manimi dėl unikalių ilgaamžiško gyvenimo tyrimo rezultatų. Žmonės nesusimąsto, kaip jiems pasisekė. Visą dėmesį jie sutelkia į politines bei ekonomines problemas, tuo tarpu geras naujienas ignoruoja.“ BBC portalui teigė Stefania Salmaso.

Genetika, mityba, saulėtas klimatas bei itališkas gyvenimo būdas – visi šie faktoriai neabejotinai lemia ilgaamžiškumą. Tačiau pasirodo, jog to nepakanka.

Socialiniai ryšiai

Juliane Holt-Lunstad, Birgham Young universiteto mokslininkė, atliko tyrimą, kuriame dalyvavo dešimtys tūkstančių vidutinio amžiaus žmonių. ^[3] Jo metu mokslininkė atsižvelgė į kiekvieną tiriamųjų gyvenimo būdo aspektą – mitybą, sportą, vedybinį statusą, kaip dažnai jie lankėsi pas gydytojus, ar vartojo alkoholį, ar rūkė ir taip toliau. Surinkus visą šią informaciją ji tiesiog laukė. Po septynerių metų suvedė duomenis, kurie iš tiriamų asmenų vis dar gyvi ir parengė statistiką.  Taigi, kas sumažina šansą mirti labiausiai?

Atsakymai išties stebinantys. Pasak tyrimo duomenų, veiksniai, galintys atitolinti mirtį, vardinami nuo mažiausiai svarbaus iki svarbiausio, yra:

• švarus oras,
• geras kraujospūdis,
• viršsvorio nebuvimas,
• mankštinimasis,
• širdies ligų prevencija,
• abstinencija,
• nerūkymas,
• artimi socialiniai ryšiai,
• socialinė integracija.
  

Devintas  punktas - artimi socialiniai ryšiai - apima žmones, kuriems jūs skambintumėte, jei ištiktų bėda, pavyzdžiui, prireiktų pasiskolinti pinigų, sutriktų sveikata ar tiesiog užsinorėtumėte išsipasakoti. Šis mažas artimųjų ratas yra labai stiprus veiksnys jūsų gyvenimo trukmės atžvilgiu. Tačiau iš tiesų stebina tai, jog pasak tyrimo, svarbiausia yra socialinė integracija. Šis aspektas apima žmones, su kuriais bendraujate dienos bėgyje, kitaip tariant, su kiek žmonių pasišnekate. Tai ne tik artimieji ir draugai, tai gali būti kas dieną jus aptarnaujantis pardavėjas, paštininkas ar kaimynė, rytais vedžiojanti šunį netoli jūsų namų.

Visa tai kelia esminį klausimą: jei šiais laikais naršymui internete skiriame daugiau laiko, nei bet kuriai kitai veiklai, ar tai kenkia mūsų sveikatai? Ar skiriasi bendravimas internete nuo kalbėjimo akis į akį?

Trumpas atsakymas – taip. Evoliuciškai išsivystėme kaip socialios būtybės. Gyvas bendravimas padeda mūsų organizmui išskirti daugybę neurotransmitorių, kurie veikia tarsi vakcina nuo ligų. Jie sumažina streso lygį, skausmo pojūtį, sukelia malonumo jausmą. ^[4;5] Taigi, užtenka vien palaikyti akių kontaktą su kitu žmogumi ar paspausti ranką, kad organizmas išskirtų hormoną oksitociną, kuris padeda įgauti pasitikėjimą kitu žmogumi, ir mažina streso hormono – kortizolio – kiekį. ^[6]  Taip pat gyvai bendraujant generuojamas dopaminas, kuris natūraliai mažina skausmo pojūtį. Tačiau visų šių procesų mes sąmoningai nesuvokiame, todėl bendravimą akis į akį ar internetu suvokiame kaip visiškai tą patį procesą.

Neurologė Elisabeth Redcay, Maryland universiteto mokslininkė, atliko magnetinio rezonanso tyrimą, kuris akivaizdžiai parodė, kaip skirtingai veikia žmogaus smegenys, girdint gyvą pokalbį ir stebint jį internete. ^[7;8] Mokslininkė padalino žmones į dvi grupes ir palygino jų smegenis. Vieni diskutavo su tyrėja (ar vienu iš jos kolegų) gyvai, o kiti stebėjo ją kalbant ta pačia tema video formatu. Tad kokie skirtumai išryškėja smegenyse? Bendraujant gyvai suaktyvėja smegenų centrai, atsakingi už atidumą, socialinį intelektą (skirtą numatyti kitų žmonių jausmus ir mąstymą) bei pasitenkinimo jausmą. ^[9]

Šie naujausi tyrimai taip pat atsako į klausimą, kodėl moterys gyvena ilgiau, nei vyrai. Viena svarbiausių priežasčių yra ta, jog dažniausiai moterys teikia pirmenybę  žmonių tarpusavio santykiams ir gyvam bendravimui. Įdomu, jog tą pačią tendenciją galime įžvelgti ir gamtoje, atsigręžus į mūsų primatus babuinus. Antropologės Joan Silk tyrimas rodo, jog moteriškos lyties beždžionės, turinčios grupelę draugių, pasižymi mažesniu streso hormono – kortizolio – kiekiu, gyvena ilgiau ir turi daugiau išgyvenusių palikuonių. ^[10] Trys stabilūs santykiai – toks buvo  magiškasis skaičius.

Ryškiausi gyvo bendravimo galios įrodymai -  rečiausiai demencija serga socialiai aktyvūs žmonės, o moterys, sergančios krūties vėžiu, turi keturis kartus didesnę tikimybę įveikti ligą, jei nesijaučia vienišos. ^[11]  Bendravimas akis į akį  teikia milžiniškus privalumus, tuo tarpu beveik ketvirtadalis populiacijos teigia, jog neturi su kuo pasikalbėti.

Mes galime tai pakeisti. Žmogaus biologinis imperatyvas yra žinoti, jog jis kažkam priklauso. Todėl privalome imti pavyzdį iš italų – kurti ir vystyti bendravimo kultūrą savo miestuose ir darbovietėse, įtraukti ją į savo įtemptas darbotvarkes. Nesusimąstome, jog toks natūralus dalykas, kaip bendravimas, stiprina imuninę sistemą, padeda geros savijautos hormonams cirkuliuoti mūsų kūnuose ir dažniausiai yra  bene svarbiausia ilgo gyvenimo priežastis.

• Yin, S. (2007). Gender disparities in health and mortality. Washington, DC: Population Reference Bureau (November). http://www. prb. prg/Articles/2007/genderdisparities. aspx.
• Estruch, R., Ros, E., Salas-Salvadó, J., Covas, M. I., Corella, D., Arós, F., ... & Lamuela-Raventos, R. M. (2013). Primary prevention of cardiovascular disease with a Mediterranean diet. New England Journal of Medicine, 368(14), 1279-1290.
• Holt-Lunstad, J., Smith, T. B., & Layton, J. B. (2010). Social relationships and mortality risk: a meta-analytic review. PLoS medicine, 7(7), e1000316.
• Kraus, M. W., Huang, C., & Keltner, D. (2010). Tactile communication, cooperation, and performance: An ethological study of the NBA. Emotion, 10(5), 745.
• Grippo, A. J., Trahanas, D. M., Zimmerman, R. R., Porges, S. W., & Carter, C. S. (2009). Oxytocin protects against negative behavioral and autonomic consequences of long-term social isolation. Psychoneuroendocrinology, 34(10), 1542-1553.
• Kosfeld, M., Heinrichs, M., Zak, P. J., Fischbacher, U., & Fehr, E. (2005). Oxytocin increases trust in humans. Nature, 435(7042), 673.
• Rice, K., & Redcay, E. (2016). Interaction matters: A perceived social partner alters the neural processing of human speech. NeuroImage, 129, 480-488.
• Redcay, E., Dodell-Feder, D., Pearrow, M. J., Mavros, P. L., Kleiner, M., Gabrieli, J. D., & Saxe, R. (2010). Live face-to-face interaction during fMRI: a new tool for social cognitive neuroscience. Neuroimage, 50(4), 1639-1647.
• Rice, K., Moraczewski, D., & Redcay, E. (2016). Perceived live interaction modulates the developing social brain. Social cognitive and affective neuroscience, 11(9), 1354-1362.
• Silk, J. B., Beehner, J. C., Bergman, T. J., Crockford, C., Engh, A. L., Moscovice, L. R., ... & Cheney, D. L. (2010). Strong and consistent social bonds enhance the longevity of female baboons. Current Biology, 20(15), 1359-1361.
• Fratiglioni, L., Paillard-Borg, S., & Winblad, B. (2004). An active and socially integrated lifestyle in late life might protect against dementia. The Lancet Neurology, 3(6), 343-353.