°C
      2024 03 28 Ketvirtadienis

      Ką daryti, kad vaikai būtų psichologiškai stiprūs?

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      2018-10-23 15:00:00

      Visi norime, kad mūsų vaikai būtų psichologiškai atsparūs gyvenimo iššūkiams, nes gyvenimo be jų tiesiog nėra. Visi svajojame, kad mūsų vaikus lydėtų laimė ir sėkmė. Ką daryti? Pasikalbėkime.

      Mamos ir tėčio prasmė

      Man patinka išminčių mokymas, kad mama arba ta, kuri ją atstoja,  vaikui yra vertybių ašis. Būtent mama brėžia vertybinio elgesio ribas. Visų pirma, savo elgesiu. Mama pasakoja daug išmintingų istorijų ir sėja į vaiko širdį daug gerų sėklų. Ir taip moko vaikus atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, tikėjimą nuo abejingumo ir pan. Išminčiai pasakoja, kad tėčiai arba tie, kas nutaria jais būti, yra tie tarpininkai, kurie tiesia vaikui tiltą su išoriniu pasauliu. Jie yra vaiko širdies dirvos prižiūrėtojai, kasėjai, ravėtojai, gamtinių resursų dirvos derlingumui palaikyti radėjai ir pan. Visų pirma, savo elgesiu. Juk vyras yra tas, kurio mintys, žodžiai ir darbai sutampa. Galime įsivertinti, kokios esame vertybių sergėtojos ir kokie esame tiltų į pasaulį statytojai.

      Geras ir nelabai scenarijus

      Mama ir tėtis yra tarsi dvi vaiko kojos ir tik darnus jų bendradarbiavimas padeda vaikui būti stipriam ir atspariam gyvenimo iššūkiams. Su viena sąlyga: suaugusiųjų elgesį valdo išmintinga ir reikli meilė vaikui, o ne noras auklėti, išauklėti, valdyti, kontroliuoti, nulemti, įsakinėti ir pan. Tiek mamos, tiek tėčiai pameta savo paskirtis. Tuomet mamos dažnai pyksta, o iš vaiko reikalauja gerumo ir išminties. Tėčiai, vietoj atsidavusios tėvystės, dalina pastabas, reguliuoja, bet ne būna kartu su vaiku ir savo elgesiu nerodo, kaip verta elgtis gyvenime. Vis daugiau mamų guodžiasi, kad jų vyrai dieną ar vakarą namuose pradeda nuo pastabų dalinimo: perstumk dviratį, nes jis taip gali nukristi ir subraižyti mašiną; užsidėk batus, nes kitaip aš su tavimi niekur neisiu; ištuštink katino WC, nes jis ir vėl prikakojo; kodėl reikiamoje vietoje nėra rankšluosčio? Ir t. t. Laikas tokio elgesio individams nėra turtas, todėl jie nespėja, tiksliau, nė neketina spėti pasiteirauti, kaip jo vaikai ir žmona nugyveno dieną, net nebando ieškoti priežasties jais pasidžiaugti, išklausyti, papasakoti ką nors malonaus ir gero. Dažnas vyras pameta svarbiausius dalykus ir pereina prie smulkmenų. Tokio vyro žmona dažnai gali būti įsitempusi, jai reikia daugiau laiko stabilizuoti savo ramybę, nes toks vyras neperima iš žmonos jos emocinės įtampos, o ja užkrauna žmoną ir vaikus.

      Tavo baimė nebūtinai yra Dievo planas

      Augindami vaikus mes patiriame įvairių baimių. Vakarietiška psichologija, ignoruojanti Visatos ir Dievo egzistavimą, skatina atsisakyti baimės ir nebijoti nieko. Aš siūlau baimę gerbti ir atrasti baimėje kūrybinių sprendimų. Pavyzdžiui, jei mama bijo, kad vaikas besikarstydamas nukris, vaiką į miškelį gali lydėti tėtis, jei jis bijo mažiau. Supraskime, kad mintys yra galingos, todėl stovintis šalia vaiko ir bijantis, t. y. netikintis vaiku, gali pridaryti daugiau žalos, nei naudos. Jei gali nebūti šalia ir nebijoti - taip ir daryk. Jei negali nebūti šalia, o nebijoti nepavyksta, prašyk vaiko paslaugos susilaikyti: ne todėl, kad jis negali daryti vienų ar kitų dalykų, o todėl, kad tu vis dar per daug bijai. Specialistai, kurie diplomatiškai išjuokia vienokias ar kitokias tėvų baimes ir nerimus, yra empatijos teoretikai ir nepaiso atjautos. Jie stumia tiek tėvus, tiek jų vaikus į kažkokią mokslo sukurtą elgesio standartą. Ir dauguma tėvų tiki jais. Todėl serga "ką tavo vaikas turi daryti sulaukęs n metų?" liga. Tokie specialistai tiesiog skatina visus elgtis patogiai visuomenei ar kokiai didelei sistemai, pavyzdžiui, mokyklai, darželiui ir pan., ir stumia žmones į tas zonas, kuriose jiems dar ne laikas būti. 

      Greitinti sielos evoliuciją yra vienodai nuodėminga kaip ir ją lėtinti. Tam tikros baimės vaikams ir suaugusiems dažnai veikia kaip angelų apsauga. Ką apie ją išmano netikintys ir save vadinantys mokslininkais? Greičiausiai, kad nieko. Todėl ir galvoja, kad elgesys, neatitinkantis protingo standaro, gali turėti netinkamų pasekmių. Tačiau kiekvieną dieną bendraudama su žmonėmis dar ir dar sau pakartoju - viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Todėl neleiskime, kad unikalią vaiko raidą žalotų specialistai. Dar yra vienas labai svarbus patiriamo jausmo aspektas: norint nemalonų jausmą transformuotį į malonesnį, reikia laiko ir energijos; pervargę tėvai dažnai neturi nei pirmo, nei antro. Todėl net ir protingos rekomendacijos gali būti žalingos visai šeimai. Mažiau bijoti ir įveikti fantastiškos prigimties nerimą tėvams padeda kasdienė malda, kasdienis vaikų laiminimas ir tikėjimas vaiku. Juk viskas gyvenime vyksta pagal dangiškąjį planą. Mums tereikia pasikliauti ir atsiduoti jam.

      Skaityti komentarus