Tyrimų išvados teigia: vienas žmogus savo artimoje aplinkoje daro įtaką 7 žmonėms iš 10, o tolimesnėje aplinkoje - 3 iš dešimties.

Ar suvoki savo poveikį pasauliui? Jis nei mažesnis, nei didesnis. Būtent toks - galingas.

Mes nežinome tik vieno - kada tas poveikis įvyks.

Kai kalbame apie atsisakymą nuo nikotino ar alkoholio, mūsų įtaka pasauliui tampa graži.

Tačiau kai kalbame apie "stukačinimą ant tėvų tarnyboms", poveikis yra griaunantis.

Viena moteris sakė: ši tvarka įgalina visus idiotus, kurie nori kitų likimais daryti tvarką žemėje ir tapti svieto lygintojais Orwelo gyvūlių ūkyje...

Kai laidos filmavime kalbėjau apie visų tėvų įbauginimą vienos ar kelių šeimų istorijomis, viena Seimo narė, (neprisimenu pavardės) kuri gynė gerą įstatymą ir savo politinę konservatorių kryptį, labai abejojo, kad tėvai buvo įbauginti. Ji tiesiog neišmano tam tikrų dalykų. Ir net nesivargina pasikonsultuoti su specialistais. Juk nė vienas Seimo narys, balsavęs už to gerojo įstatymo priėmimą, nebuvo supažindintas su psichologiniais realių situacijų aspektais... Moralės lygis seime yra toks, o ne kitoks... Ar kam nors rūpi žindanti mama, iš kurios atimamas vaikas? O žindomas vaikas? Ar jis kam nors rūpi? Ar kam rūpi sveikas prieraišumas tarp tėvų ir vaikų? Ar kam nors rūpi sveikatinti tėvų ir vaikų santykius Lietuvoje? O gal manai, kad Lietuva, įsisavindama daug pinigų, kuriuos mūsų vaikams ir anūkams reikės grąžinti, ir mokydama rizikos šeimas, kurios, žinoma, nenori mokytis, daro kažką labai gerai?

Vakar sutiktas išmintingas senelis kalbėjo man su meile. Ne todėl, kad aš buvau neteisi. O todėl, kad aš rizikavau.

Ir tai yra tiesa.

Ir tai yra atsakomybė tų, kurie priėmė šį įstatymą.

Aš esu Lietuvos pilietė, pakankamai produktyvi, moku mokesčius, šviečiu visuomenę, rašau knygas, kurios yra gausiai skaitomos, nepaliaujamai mokausi būti geresne savimi. Ar aš nusipelniau bijoti savo tėvynėje priimti savistovius sprendimus vaikų auklėjimo ar dar kurioje nors kitoje srityje?

Aš esu moteris ir mama.

Aš turiu šeimą.

Kažkas sugalvojo trypti pagarbą moteriai, mamai ir šeimai.

Aplinkui gyvena kaimynai, kurie viską nori žinoti, kurie gali grasinti Vaiko teisių apsaugos tarnyba... Ar mums saugu? Ar mes galime būti savimi? Ar mes vis dar turime teisę auklėti vaikus su meile, bet griežtai, kai to reikalauja situacija?

Kuo mes, tėvai, tampame blogesni prieš valstybę, būdami griežti ar rėkdami ant vaikų, kai kiekvieną dieną kiekvienoje Lietuvos mokykloje bent vienas mokytojas rėkia ant mūsų vaikų jo nemylėdamas, o tik nesusitvarkydamas su savo psichika?

Kuo mes blogesni už kietaširdes, pervargusias darželio auklėtojas, kurios grubiai elgiasi su mūsų vaikais kasdien?

Mes turime tik vieną išeitį:

nuo šios akimirkos reaguoti į viską, kas yra netinkama.

Jei sutikai netinkamai besielgiantį pedagogą ar darželio auklėtoją - viešink visa tai. Lai visi sužino. Ir būna budrūs.

Jei sutikai kaimyną, kuris grasina tau ir tavo draugų šeimai - viešink tai. Lai visi sužino. Ir būna budrūs.

Jei sutikai per daug klausinėjančią kaimynę, kuri kiša savo nosį ten, kur nereikia - viešink tai. Lai visi sužino ir būna budrūs.

Lai įstatymų kūrėjai pamato, kur vyksta tikrieji absurdai.

Ir žinote ką?

Aš labai norėčiau žinoti, kur gydosi patys seimūnai ir jų artimieji? Ar naudojasi valstybinėmis paslaugomis ar privačiomis?

Ir dar: kur gi mokosi seimūnų vaikai ir jų artimųjų vaikai? Valstybinėse ar privačiose ugdymo įstaigose?

Žmonės, kurie praktiškai nėra susiję su valstybine ugdymo sistema neturėtų nulemti valstybinės ugdymo sistemos eigos, turinio ar dar ko nors.

Ar mes žinome, kur vaikus pas gydytojus ir mokytis veda išrinktieji, ministerijų darbuotojai?

Psichologė, švietimo lektorė, psichologinių knygų autorė Ramunė Murauskienė