°C
      2019 03 26 Antradienis

      Ilgesio dulkės...

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius: Loreta Fokienė
      2018-12-24 15:00:00
      2018-12-24 15:00:00

      Ir vėl kaip kasmet bus Kūčių vakaras ir neįtikėtinai ankstyvas Kalėdų rytas... 

      Prieš metus vaikai budo nuo 3 ryto ir užmiegotas akis trindami niekaip neleido sau toliau sapnuoti, nekantraudami panaršyti spalvotu popieriumi išpuoštose dovanose. 

      - Jis atėjo! - tyras žavesys atstojo ant kalėdinių dievų altoriaus sudėtas miego valandas... 

      Stebiu mirgančias eglutės akutes ir nė nepajuntu, kai širdin ima smelktis ilgesio dulkės... 

      Tai buvo seniai seniai. Praėjusiame gyvenime. Kai mūsų šventėje buvo daug... Visi tie, kurie ir turėjo tuomet būti. Linksmi ir ramūs. Mylintys, tikintys, svajojantys. Gyvi ir sveiki... 

      Dabar tie patys jau negalėtų susirinkti viename kambaryje, prie to pačio stalo. Kažkas ten, kur anksčiau ar vėliau pateksim kiekvienas. Kažką nubloškė laikas, atstumas ir žodžiai (jau net nesvarbu - buvo jie ištarti ar kaip tik - nutylėti). 

      Taip būna - susijungia keliai ir skiriasi. Visi ir visada. Laiko klausimas, kada prie stalo jau nebus tų, kurie ten turėjo savo vietą.

       

      Liūdžiu? Truputį... 
      Noriu atsukti laiką atgal? Ne. Amžinas judėjimas veda pirmyn...
      Gailiuosi? Taip. Per retai apkabindavau. Per daug tylėjau apie gerą ir per garsiai šaukiau apie negerą. Per mažai mylėjau...
      Ko norėčiau? Visų brangiausių viename būryje. Mamos, brolio ir jo šeimos, savo vaikų... 

      Mylimieji, o ne dovanos po egle puošia šventę... 

      Akims lakstant mirgančių lempučių šokiu imu šluostę ir valau valau valau visas ilgesio dulkes nuo savo širdies. Kol  ji vėl ima šviesti. Meilei nėra atstumų ir laiko. Ji šildo ir už tūkstančių kilometrų esančius... Malda apkabina išėjusius - ir ten, ir ne ten... 


      Einu į naują šventę glausti ir mylėti tų, kurie yra. Kol dar esu, kol jie yra... 

      Ir Tu eik - pas savus...

      Skaityti komentarus