Kaip išmintingai Jūs rašote apie santykius.
Kaip mane džiugina Jūsų "širdelės", "laikai" ir komentarai.
Padėkoti ir atrašyti Jums visiems nebėra nei laiko, nei galimybių.
Kokie faini Jūsų "postai", Jūsų džiaugsmai ir rūpestėliai.

Štai keletas jų:
"Mums su vyru nereikia specialios dienos, kad sakytume vienas kitam Meilės žodžius. Kalbame kasdien po keletą kartų, ir mums nenusibosta sakyti vienas kitam, kad mylime.
Matomės retai, keturis kartus per metus. Tad kartais siunčiame vienas kitam nuotraukas, kad neužmirštume, kaip atrodome.
Aš - saulėtoje Floridoje, į kurią po žiemos sugrįžo amžina vasara.
Todėl ir meilė būna amžina mūsų širdyse.
Tegul tai būna kasdienis pasirinkimas - rūpintis, suprasti, branginti.
Nes Meilė - tai ne tai, ką randame, o tai, ką sukuriame kartu."

"Yra dalykų, kuriems aprašymo neužtenka. Juos būtina išjausti."
"Tai gyvybė, kuri pulsuoja visur. Šimtmečius menantys medžiai, kurių kvapas lydi ir ramina širdį, kad ir kur benuklystum.
Tai paprasti pokalbiai, po kurių supranti, kiek nedaug reikia ir kiek daug iš tiesų telpa žmoguje.
Nepažįstamų žmonių svetingumas, kai Tave priima kaip brolį ar sesę. Vakarienė, ruošiama su visa širdimi.
Iššūkiai įveikiant sunkumus - kai rūpiniesi ne tik savo žingsniu, bet ir ištiesi ranką šalia esančiam.
Tai - fantastiški gamtos garsai.
Draugų juokas.
Vėjas, kurio niekada tokio negirdėjai.
Krioklio šniokštimas.
Tyloje atsklindantis kvietimas melstis.
Laužo šiluma šaltoje naktyje.
Žvaigždės, tokios ryškios, primenančios, koks esi mažas - ir kartu begalinis.
Vakarai, kai užmiegi vandenyno ošime, o kūnas pamiršta visą skubėjimą.
Kai sustoji ir akimirką pagalvoji: "Ar tikrai nesapnuoju?"
Jei tai sapnas - nesinori pabusti.
Čia gali būti labai mažas. Ir kai reikia - labai didelis.
Čia gali mylėti, apkabinti, būti atviras ir tikras.
Gali sugrįžti į save."

"Dešimt vaikystės metų buvo labai ilgi - viena diena ilgesnė už gyvenimą - šitiek atradimų ir laisvės, ir nemirtingumo.
Paskui… jaunystė - pašėlęs bėgimas - meilės gaudymas, bėgimas iš paskutinių jėgų - paskui kūrybą ir šlovę.
O po visko? Nuogas supratimas, kad prasmė ir yra - gyventi.
Tiesiog gyventi. Nieko daugiau.
Koks siaubas… Meilė po ledu, giliai, giliai.
Kūryba kartojasi.
Laiku sustoti reikia ne tik balete, bet ir rašyme.
Šlovė? Kokia šlovė? Šlovė yra tai, kas lieka po gyvenimo.
Tik kai kam pavyksta įspausti pėdą.
Salomėjai pavyko. Šatrijos Raganai pavyko. Žemaitei …
Aš kalbu apie moteris, savo seseris.
Vyrai tegul patys skaičiuoja, kam pavyko, kam ne.
Daugelis pranyks be ženklo, bet nesvarbu.
Svarbu - ugningai gyvenai, ar snaudei. Jeigu snaudei - tai ką gi. Snausti mes turime laiko - visą amžinybę".

"Ar tikrai mylėdami mes tampam geresni?"

"Kai iš nuovargio neprakalbu - vis dar galiu rašyti. Tai - nepaprastas jėgų ir geros nuotaikos šaltinis.
Kai iš nuovargio negaliu pratarti nė žodžio, galutinai nusikalus, rašyti galiu.
Kokia laimė!"

"Kaip gera būti gyvai. Jausti šaltį ir svilinantį vėjo gairinimą.
Gryną orą kvėpuojant. Saulės spiginimą snieguotose erdvėse. Pusnių girgždesį po kojomis.
Deguonį kraujyje. Kraujo judėjimą kūne. Malonią šilumą širdyje.
Gerą nuovargį ir tingulį po kelių valandų žygio.
Ašaras akyse, klausantis kitų pasakojimų.
Ir viltį krūtinėje, kad drauge išmedžiosime sovietines žiurkes, komunistinius KGB žagintojus ir išvalysime šalį.
Kai tarnybos pasirodo akivaizdžiai neveiksnios, veikti vis dar gali žmonės - nepasiduodantys monstrams.
Kaip gera, kad galiu rašyti apie tuos moralinius prievartautojus ir kaip atsilaikyti prieš jų KGB - istinius "metodus".
"Monstrų imperija žaibiškai tirpsta, plečiasi "Angelų mafija".
Ir aš viso šito sulaukiau".

"Stengiuosi klausytis savo organizmo ir gerai elgtis su savimi.
Kai kūnas prašosi poilsio - duodu poilsio. Kai prašosi mankštos - duodu mankštos.
Kai prašosi daugiau miego - darau "atsimiegojino naktis" su vėlyvais rytais.
Kai prašosi karščio procedūrų - einu į pirtį.
Kai šalčio - stoviu po lediniu dušu.
Kadangi klausausi savo kūno, tai padėjo man išvengti gripo visą žiemą, nors atrodytų, tiek "atbaladotas" organizmas virusą pasigauti galėjo labai lengvai. Bet atsilaikė.
Dar organizmas padeda pajausti vitaminų badą.
Jis neprašo citrinos ar mandarino, bet užsimano… putinų uogų.
Mano organizmas neprašo pildyti vitaminų atsargas visokiais purkštais egzotiniais vaisiais ar "vaškiniais" prekybcentrių obuoliais, o vietinėmis uogomis.
Kartais užsimanau spanguolių. Taip, kad net silpna pasidaro apie jas pagalvojus. Kartais mėlynių. Kartais aviečių.
Kartais gervuogių. Kartais žemuogių. Braškių - retai. Jų įvaizdį sugadino tos beskonės plastikinės prekybcentrių braškės.

Taip kūnas praneša apie trūkstamus vitaminus.
Įtariu, kad šią žiemą neperšalsiu. Būkite ir Jūs sveiki ir laimingi."

"Neperdegęs gydytojas yra aukso luitas. O atrasti gydytoją, kurio akys dega, kuris tiesiog "serga"geriausia šio žodžio prasme, savo sritimi, kuris detektyviškai domisi, žvelgia plačiai, yra prikaupęs daug žinių, domisi ir kitomis, ne tik savo sritimi - nepaprasta laimė.
Man labai pasisekė - ieškodama neurologo konsultacijos aš atradau aukso luitą.

Tiek metų institucinio naikinimo negalėjo nepalikti pasekmių fizinei mano sveikatai.
Nesu geležinė.
Apie tai, kaip nuosekliai, sistemingai institucinės žiurkės per stresą griauna žmogaus sveikatą, aš išsamiau rašiau ir knygoje - su paprastais, žemiškais pavyzdžiais.
O taip pat rašiau - kas vėl ir vėl padeda tą sveikatą atkurti, padėti reabilituotis po sukrėtimų, tą stresą amortizuoti, padėti kūnui įjungti "self - repair" mechanizmus.
Metai po metų fizinė mano sveikata "drožėsi" vis labiau. Užpernai rudenį pradėjau stipriai raišiuoti. O šį rudenį nustojau jausti kojos nykštį. Maniau, tai nutiko autoimininių procesų fone - jei jie vėl būtų įsijungę, visiškai nebūčiau nustebusi.
Iš pradžių diskomfortą dėl raišavimo bandžiau spręsti mėgėjiškai - mankštomis, savi masažais. Vėliau teko apsilankyti pas traumatologą. Tikslinės mankštos padėjo daug labiau.
Tačiau visiškai nutirpęs ir neatsistatantis nykštys tapo akstinu po nemažos pertraukos apsilankyti pas neurologę.
Patekau. Ir tai buvo vienas geriausių man nutikusių dalykų tais metais.
Daktarė visiškai naujai pažvelgė į bendrą mano situaciją, stuburą, pakitimus jame, ir šios gydytojos dėka pirmąsyk gyvenime gavau reabilitaciją.
Tikrą, profesionalią reabilitaciją. Su masažais, magnetų ir elektrostimuliacijos terapija, kineziterapija.
Nemoku pasakyti, ką ta reabilitacija man reiškė po paskutinių teismų, po šitiekos metų aklo, beatodairiško monstrių "šokio" ant sužlugdytos mano įmonės kapo.
Ta reabilitacija buvo prisikėlimas naujam gyvenimui.
Greta reabilitacijos, gydytoja prirašė man siuntimų MRT tyrimams - gavome naują stuburo vaizdą, o taip pat teko pasidaryti ir smegenų MRT.
Mano akių vyzdžiai prie tam tikro apšvietimo yra skirtingų dydžių. (Kaip David Bowie).
Be kita ko, tai turėtų būti smegenų auglio ženklu ( kaip ir staiga nejautriu tapęs nykštys) - todėl gydytoja norėjo pamatyti mano smegenų MRT.
Paaiškėjo, kad viskas mano galvoje gerai. O vyzdžių skirtumus aš pastebėjau dar paauglystėje. Tikriausiai, tokia ir gimiau.

Tai tiek neurologijos įdomybių.
Pradėjusi fizinę reabilitaciją staiga supratau, kad vienui vienas GERAS gydytojas, pas kurį per kažkokį stebuklą ar Dangaus apvaizdą "netyčia" patenkame, gali mūsų gyvenime sukurti visą grandinę įvykių ir taip padėti mums - susidūrus su kažkokiomis sveikatos problemomis - iškopti į naują kokybę.
Be jokių abejonių, to turi norėti ir pats žmogus; neneigsiu, kad esu gana "smagi" pacientė, kuri taip pat domisi, klausia, daro, tyrinėja, džiaugiasi pokyčiais ir dalinasi jais su medikais. Praėjo keli mėnesiai, ir aš vėl jaučiu kojos pirštą.
Ir nuoširdžiai prašau: branginkime gerus, neperdegusius gydytojus, o perdegusiems - ieškokime pagalbos ir sprendimų.
Geri gydytojai - nepaprastas mūsų šalies turtas."

"Bandykime tokią užsitęsusią žiemą ir toliau šypsotis, juoktis, kalbėti, gyventi ir neužmiršti švelnių žodžių tiems, kuriuos mylime labiausiai.
Niekada nenustokime tikėti, kad mums viskas bus gerai.
Kad mes niekada nepamesime meilės ir laisvės."

"Jei Tau tai kainuoja ramybę, tai - per brangu".

AČIŪ Jums už komentarus ir šiltus žodžius, kur tikėjimas, meilė ir viltis skamba stipriai, aiškiai, garsiai ir gražiai.
Šiandien ir visada nepamirškite gyventi, mylėti, kalbėtis, atleisti, dėkoti, kurti, dirbti, ilsėtis, juoktis, verkti, mokytis iš pamokų, vertinti tikrą, kantrią, atlaidžią draugystę.
Paleisti tuos, būdami su kuriais vieni kitus "išaugome".
Ir niekuomet nenustoti tikėti vienas kitu, stebuklais ir meile.

Nuotraukoje: tarsi lūpdažiai lenda tulpės.
Koto jokio, bet iš karto - žiedas.
Žydintys narcizai, kai dar nėra žolės, man įspūdingiausi. Ypač tie laukiniai, pakelėse, besirūpinantys savimi patys.
Tegul tulpių "lūpdažiai" atlaiko šaltas naktis.
Tegul atsilaiko, nes netrukus pasirodys saulė.
Pavasaris nedrąsiai beldžiasi pirmais šiltais saulės spinduliais.
Nejučia mintys nuneša į vasariškas nuotaikas, šviesias istorijas.
Apie lengvą vėjelį, vis paliečiantį žiedlapius, apie gėlių aromatą, kuris toks svaiginantis, įsimenantis, šiltas, plevenantis saulės nuglostytais pievų takais.

Nežinau, kuo ir kada ši žiema baigsis, bet pavasaris tikrai ateis.