Meilė…
Ji - sena kaip pasaulis. Ne kartą šlovinta, ne kartą išjuokta, bet Žemėje niekas nieko nemirtingesnio už ją nesugalvojo.
Vaidmenys ir rolės - daugybę kartų girdėtos, pjesė - sena ir gerai žinoma, pasaulyje kiekvienas ją moka mintinai.
Ji - nemiršta, nesensta, neatsibosta ir nepraranda prasmės.
Ji - nepakartojama.
Jeigu nebūtų mylėję karaliai, imperatoriai, valdovai ir prezidentai - karalystės ir galingiausios imperijos būtų virtę dulkėm.

Meilė neturi būti ideali. Užtenka, kad ji būtų abipusė.
Šis jausmas dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmam, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu, reikalauja pamiršti save ir aukotis vardan kito.
Tenka sumokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones, už sutryptas svajas. Reikia atsiskaityti už jausmų šykštumą, kurie kliudė mylėti, už išdidumą, kurie slopino jausmus.
Tenka gailėtis negimusių bučinių, gerklėje užgniaužtų ašarų, neištesėtų pažadų, veltui iššvaistyto laiko.
Nepavėluokite mylėti.
Ir nepamirškite, kad yra vienintelis elementas žmogaus viduje, kuris pasikrauna automatiškai - tai mylinti širdis.
"Mano džiaugsme", - kiek švelnumo ir meilės šiuose žodžiuose.
Jeigu kiekvienas kasdien taip vadintų mylimą žmogų, pasaulyje nebūtų niūrių, abejingų ir šaltų žmonių.
"Mano džiaugsme", - jeigu kažkas pataisytų nuslydusią antklodę, leistų pajusti mielą rankų šilumą, karštų blynelių kvapą, saulės spindulį pro sielos langą, švelnų bučinį ant skruosto…
"Mano džiaugsme", "mano brangenybe, aš jau grįžau", - šie žodžiai sušildo sielą, užlieja širdį, išspaudžia ašarą, užgydo žaizdas, kurias padarė žiaurus ir negailestingas pasaulis, ir jokie sunkumai tada tavęs palaužti negali.
Laimingu, mylinčiu žmogumi visi džiaugiasi, o laimingas, mylintis žmogus džiaugiasi visais.
"Mano džiaugsme", "Mano brangenybe","Tu - mano likimas", "Esu laimingas, kad gyvenimas mane apdovanojo tokiu žmogumi. Nejaugi aš tikrai nusipelniau tokios laimės? Pats nesuprantu, už ką".
"Tegul MEILĖ mums padovanoja daugybę džiaugsmo minučių, o gyvenimas jas tepratęs…"

Gyvenkite, nestabdydami laiko.
Tikėkite, gėrėkitės, mylėkite…
Nepavarkite laukti ir ieškoti meilės.
Ir saugokite ją radę.
Tegul ji Jums griežia staccato, tegul jos klausosi širdis.

Pajuskite, kad apkabinate kažką artimo, savo.
Priglaudžiate, atleidžiate ir mylite.
Vertinate pasiekimus. Gerbiate paslydimus. Tikite sėkme. Linkite laimės.
Ir meilė užlieja Jūsų kūną, o sieloje išsiskleidžia gražiausi žiedai.
Juk nieko daugiau žmogui ir nereikia.
Tik begalinės meilės.
Kitiems ir sau.

Gyvenimui paliudyti užtenka žmogaus ir meilės kontūrų.
Vos spėji atsimerkt - ir vėl sapnuoji…
Jausmai užpildo smegenis.
Vadinasi, esu dar gyvas… dar egzistuoju…
Kai myli žmogų - jo šypsena tampa Tavo didžiausias džiaugsmas.
Be jos pasaulis būtų tuščias.
Meilė žmogui - tai dėkingumas už viską, ką jis daro, ir pasiryžimas visuomet būti jo pusėje, kai jam to labiausiai reikia.
Meilė žmogui - tai kasdienis priminimas, kad net paprasti dalykai - pasivaikščiojimai, juokas - tampa ypatingi, kai esate kartu.
Kai myli žmogų - kiekviena akimirka su juo tampa stebuklu.
Kai myli, laikas kartu tampa brangiausiu Tavo turtu.