Meilė – klastingas dalykas. Ji nepalieka rankų tuščių, nei minčių laisvų. Pakanka leisti jai įsišaknyti širdyje – ir ji ima augti, pamažu užpildydama visą vidinę erdvę. Iš pradžių – nedrąsiai, tarsi pirmieji pavasario daigeliai tarp šonkaulių. Vėliau – plačiai, kaip medžio šešėlis virš galvos. Ir vieną dieną supranti: neapykantai tavęs tiesiog nebeliko.

Žinai, tai primena keliautoją, nešantį rankose indą su tyru vandeniu. Jei jis žiūrės į purvą pakelėje ir svarstys, ar nevertėtų ten sviesti porą akmenų, būtinai išpils brangų skystį. Vanduo – tai meilė. Akmenys – neapykanta. O kelias... kiekvieno savaip vingiuotas, bet visi jie veda į tuos pačius Namus.

Kartą, seniai seniai, tolimame kaime gyveno senas išminčius. Kartą pas jį atėjo žmogus ir tarė:

– Turiu priešą. Jis manęs nekenčia, skleidžia melą, rezga pinkles. Ką man daryti?

Išminčius nusišypsojo ir atsakė:

– Matai šią liepsną? Jei ją prižiūrėsiu, nuolat maitinsiu – ar ji netaps ryškesnė?

– Žinoma, – atsakė žmogus.

– O jei paliksiu be malkų – kas nutiks?

– Užges.

– Taip ir su neapykanta, – tarė išminčius. – Jei ją maitinsi – ji įsiplieks. Jei paliksi be dėmesio – užges savaime. Bet atmink: ugnis gali ir kelią nušviesti, ir tavo namus sudeginti. Viskas priklauso nuo to, ką su ja pasirinksi daryti.

Meilė – tai gyvenimo kuras. Neapykanta – pelenai. Galima, žinoma, tampytis maišą pelenų, barstyti juos vėjyje, palikti pėdsakus, kur tik beeitum. Bet ar verta?

Juk kai ateina naktis, kelią apšviečia ne pelenai, o liepsna.

Ir tada aš vėl prisimenu laiką. Kol kažkas skaičiuoja sekundes, skirtas neapykantai – aš skaičiuoju mylimųjų šypsenas. Kol kažkas kaupia nuoskaudas – aš kaupiu šilumą tų rankų, kurios laikė manąsias. Kol kažkas ieško, ką įgelti skausmu – aš ieškau, ką sušildyti gerumu.

Tad jei tu manęs nekenti – atleisk, man tiesiog nėra tam laiko.
Aš užsiėmęs.