Padavė visą dėžutę. Pajuokavau, kad suprantu, kodėl jo reitingas toks aukštas. Sustojome prie šviesoforo – šalia automobilių laksto vaikinukai su gėlėmis.

– Mėgstate gėles?
– Mėgstu. Sustabdo vaikinus, nuperka man gėlių.

Man net akys prasiplėtė.

Važiuoju, šypsausi... malonu...

Bandyau suvokti, kas vyksta – rytas, dar mieguista.

Pradėjome kalbėtis apie vaikus. Jis turi dukrą – studijuoja antrame kurse universitete Lenkijoje. Ir kai jis ištarė kitą frazę, mano žandikaulis atvipo:

„Žinote, Zoja, aš taip džiaugiuosi, kad turiu vaiką. Žmoną. Darbą. Man tai tikrai patinka.

Paskambina dukra, paprašo pinigų – kažkam prireikė. Na, ji juk ten, Lenkijoje. Ilgisi. O aš pervedu jai lėšų ir širdyje taip gera pasidaro. Toks džiaugsmas! Kad kažką gero padariau savo vaikui. Įsivaizduoju – nusipirks kokį šalikėlį, picą su draugais užsisakys, visko užteks. Ir man šilta nuo tos minties.

Ir dar žinot, kai vežu žmoną į manikiūrą – pats susimoku. Ir taip gera! Juk ji paskui dar dvi savaites man rodys tą manikiūrą, šypsosis. Ir man nuo to taip gera, jūs neįsivaizduojat. Juk aš padariau kažką gražaus savo šeimai! Ir širdyje ramu, gera.“

Šioje vietoje jau buvau pamiršusi apie visas žinutes telefone.

„O dar žinot, kaip mažai laimingų žmonių gatvėse! Stebiu praeivius – beveik nematau „savų“, švytinčių. Visi tokie niūrūs, nervingi. Jūs – pirmoji per pastarąsias kelias dienas, kuri man nusišypsojo iš keleivių.

Sutikau pažįstamus neseniai. Turi du vaikus – vienas pirmokas, kitas trečiokas. Ir jie skundžiasi, kaip brangu paruošti vaiką mokyklai: priemonės, vadovėliai, uniformos, kursai…“ Penkiolika minučių kalbėjo, veiduose nė gyvybės ženklų.

O aš jiems pasiūliau sprendimą. Žinote kokį?

Pasakiau: eikit į artimiausius vaikų namus ir atiduokit ten savo vaikus, jei jie jums problema. Ir neturėsite problemų nei su mokykla, nei su uniformomis, nei su vadovėliais. Jie atšovė: „ne, kaip čia dabar… juk mylim juos, tai gi mūsų vaikai…“

Na tai jei tai jūsų vaikai – būkit dėkingi, kad Dievas jums dovanojo sveikus, gyvus, gražius vaikus. Daugybė žmonių apie tai svajoja ir būtų pasiruošę sumokėti bet kokią kainą, o jūs tą dovaną jau turite. Likimo dovana.

Mylėkite juos – darykite viską dėl jų. Ir taip, kad jie net nesužinotų, kiek daug jūs dėl jų darote. Nemylite – atiduokit į vaikų namus.

Ko tada skundžiatės?

Juk tokie laimingi žmonės, bet visiškai nemato savo laimės.

Ir dauguma taip, tiesa?..“

Jis dar kažką pasakojo.

Aš tylėjau, klausiausi (tai retas atvejis), o galvoje vis aidėjo frazės: „apmoku žmonai manikiūrą ir džiaugiuosi“, „padarau kažką vaikui – ir džiaugiuosi“.

Supratau, kad šis Vairuotojas – ne verslininkas, ne investuotojas, ne politikas. Jis nepatenka į jokius TOP 100 vyrų sąrašus, kaip daugelis mano pažįstamų. Jo nėra ant viršelių. Jo nefilmuoja interviu. Jis net neuždirba tiek, kiek aš.

Bet jame – daugiau gyvybės nei visuose kituose! Meilės, šviesos – tikros, ne ekraninės – daugiau nei visuose žmonėse, kuriuos kada nors sutikau. Apskritai.

Žiūrėjau į vyrus iš savo aplinkos ir maniau, kad tai normalu – būti nuolat su rūgščia veido išraiška (juk versle!), nešypsotis, būti nuolat užsiėmusiam ir nepatenkintam, nemokėti džiaugtis, sakyti moterims: „vėl siurbsi iš manęs pinigus savo salonams“, ar laikyti gyvenimą vien kova ir išbandymu.

Išlipau iš automobilio su gėlėmis, saldainiais ir lydima šimto komplimentų. Įdomu, ar jis taip šviesą dalija visiems žmonėms? Išlipau ir supratau – man šviesu!!! Toks didžiulis pamokymas. Ir toks kosminis požiūris į gyvenimą.

Tokio įžvalgos ir nušvitimo aš nesu patyrusi nė po vienų mokymų.

Mokytojai šalia!