Sako, jei miške nugriūva medis ir niekas to negirdi, ar jis iš tiesų skleidžia garsą?
Kartais galvoju, kad kiekvienas iš mūsų – tarsi tas medis. Mes trokštame būti pastebėti, matomi, išgirsti, pripažinti. Nes jei niekas nemato mūsų buvimo – ar galime sakyti, kad iš tikrųjų egzistuojame?
Todėl mes ilgimės sielos draugo, artimos šeimos ar bendruomenės, kurioje jaustumėmės kaip namuose. Vieniems tai – mylimo žmogaus žvilgsnis, kitiems – bendruomenės glėbys. Forma skiriasi, tačiau troškimas – bendras viesiems.
Kas aš esu be kito?
Kas daro mane dosniu, jei nėra, kam duoti?
Kas daro mane mokytoju, jei nėra kas nori mokytis?
Kas daro mane draugu, jei nėra kam stovėti šalia?
Kas daro mane lyderiu, jei nėra kas pasiruošę sekti?
Mes negalime būti kažkuo, jei nėra kito, kuriam galėtume tuo būti. Be kito daugelis mūsų tapatybės pusių neturi nei veidrodžio, nei formos, nei prasmės.
Taip, gyvename tarp žmonių, tačiau būti matomam – dar nereiškia būti pastebėtam. Tikras liudijimas – intymus. Tai ne vien žvilgsnis ar mandagus linktelėjimas. Tai gilesnis atpažinimas, kuris be žodžių sako: Aš tave matau. Aš tave pažįstu. Tu esi svarbus.
Ir vis dėlto, dabar, kai seni pasaulio pamatai griūva ir gimsta nauja paradigma, daugelis eina šiuo keliu vieni. Tarsi dalis proceso reikalautų vienatvės – tylos, kurioje skleidžiasi tikroji savastis.
Mes pereiname iš sisteminio institucijų amžiaus į individualumo erą, kuriame kiekvienas žmogus yra suverenus, galingas ir pats apibrėžia save. Tikiu, kad technologijos, net ir dirbtinis intelektas, taps įrankiu, stiprinančiu tą suverenitetą, o ne jį griaunančiu narvu.
Tačiau, kad ir kiek tobulėtų mūsų įrankiai, vienas dalykas nesikeis:
Vis tiek mums reikės vienas kito.
Vis tiek mums reikės būti svarbiems, pastebėtiems – ne ekrano, ne algoritmo, o kitos gyvos, plakančios žmogaus širdies.
Nes tai, labiau nei bet kas kita, ir daro mus žmonėmis.
Skaityti komentarus