Tačiau į tokį ryšį neįmanoma įžengti, jei žmogus pats savęs nepriima. Viskas prasideda nuo santykio su savimi. Jei širdyje yra tuštuma, jei žmogus gyvena nuolatinėje savikritikoje, savęs nuvertinime ar vidiniame konflikte, jokia „laimingos poros“ forma to neužpildys. Meilė kitam negali kompensuoti to, ko patys sau neduodame.

Kai žmogus turi nuolatinių priekaištų sau, santykiuose neišvengiamai atsiranda įtampa ir toksiškumas. Vidinis nepasitenkinimas savimi persikelia į bendravimą su partneriu – per lūkesčius, kontrolę, nuoskaudas ar tylų nepasitenkinimą. Tačiau kai žmogus išmoksta būti su savimi, priimti save įvairiose būsenose, išbūti su savo emocijomis ir vidiniais procesais, santykiai su kitu ima priminti saugius namus. Tada nebereikia gintis, bijoti provokacijų ar nuolat įrodinėti savo vertės.

Tikroji kova santykiuose vyksta ne su partneriu ir ne su jo požiūriu į gyvenimą. Ji vyksta žmogaus galvoje – su senomis nuostatomis, ribojančiais įsitikinimais ir išmoktais scenarijais. Ši kova nėra agresyvi, ji vyksta per sąmoningumą, priėmimą ir vidinę transformaciją. Tai tampa įmanoma tik tuomet, kai žmogus stoja į savo pusę ir suteikia sau besąlygišką palaikymą.

Besąlygiška meilė nereiškia visko leidimo ar atsakomybės atsisakymo. Tai reiškia gebėjimą priimti bet kokią savo patirtį kaip augimo galimybę, nebaudžiant ir nesmerkiant savęs. Tai drąsa sustoti ir užduoti sau svarbius klausimus: ar čia buvo meilė? Ar šios patirtys reikalingos mano sielai? Ar tai mano tikras pasirinkimas, ar svetimų lūkesčių ir įtakų rezultatas?

Atsakymai į šiuos klausimus padeda atskirti tai, kas iš tiesų mūsų, nuo to, kas buvo primesta iš išorės. Vidinis dialogas su savimi tampa galingu įrankiu – dažnai net stipresniu už bet kokias praktikas ar meditacijas, nes per jį galime išgirsti savo širdies balsą. Šis balsas visada kalba tyliai, bet labai tiksliai.

Kai žmogus pradeda rinktis save, keičiasi ir jo santykis su pasauliu. Dingsta projekcijos, silpnėja priešiškumas, o vadinamieji „priešai“ tiesiog išnyksta, nes atsiveria gilesnė tiesa: pasaulis atspindi tai, kiek mes leidžiame sau būti savimi. Kuo daugiau savęs priėmimo – tuo daugiau priėmimo ateina iš aplinkos.

Jei žmogus yra griežtas sau, nuolat save kritikuoja, baudžia už smulkmenas ir nemoka atleisti, labai tikėtina, kad taip pat elgsis ir kiti. Tačiau kai atsiranda vidinė pagarba sau, pasaulis pradeda reaguoti kitaip – su daugiau šilumos, rūpesčio ir apsaugos. Ne todėl, kad mes to reikalaujame, o todėl, kad tai tampa natūralia mūsų vidinės būsenos išraiška.

Visi gyvenimo „leidimai“ ir draudimai gimsta mūsų galvoje. Mes patys susikuriame taisykles, pagal kurias gyvename, ir tik mes galime jas perrašyti, jei jos nebeveikia arba ima griauti mūsų gyvenimą. Pasirinkimas visada yra: palikti viską taip, kaip yra, ir tęsti kančią, arba leisti sau keistis, atlaisvinti vidinius draudimus ir rinktis kitokį, sau palankesnį kelią.

Santykiai prasideda nuo širdies. O širdis atsiveria tuomet, kai žmogus pirmiausia išmoksta būti su savimi.