„Ne iš šio pasaulio“

Kai buvau maža, norėjau būti panaši į kitus vaikus, būti kaip visi. Žinau, kad kiekvienas iš mūsų viduje jaučiasi kažkiek kitoks nei visi. Kai kurie labai aiškiai jaučia, kad yra „ne iš šio pasaulio“ – taip buvo ir tebėra su manimi.

Būdama maža mergaitė, labai norėjau, kad mane mylėtų, pastebėtų, vertintų, suprastų ir priimtų.

Tačiau realybėje taip nebuvo.

Aš giliai tikiu, kad mes visi gimstame su savo talentais ir ypatingomis savybėmis, ir jos skirtos tam, kad jomis dalintumėmės su pasauliu, su žmonėmis – nesvarbu, ar esi garsus, ar paprastas žmogus.

Pavyzdžiui, linksmas berniukas klasėje dovanoja kitiems savo gebėjimą juokinti ir pakelti nuotaiką.

Garsus dainininkas dovanoja pasauliui savo balsą. Tokie talentai lengvai suprantami daugeliui.

Bet kas, jei tavo dovana meta iššūkį ir neatitinka visuomenės, kurioje gyveni? Ką daryti, jei kiti tavęs nesupranta?

Empatijos dovana – ypatingas jautrumas

Aš gimiau su tokia savybe, kuri kartais verčia aplinkinius jaustis nepatogiai. Tai ir dovana, ir našta – ypatingas jautrumas.

Tai reiškia, kad po bendravimo su žmonėmis tu gali jausti jų emocinį svorį.

Jauti kitų nerimą, depresiją, baimę, pyktį.

Supranti gilesnę žodžių prasmę, matai tai, kas slypi už šypsenų. Tarsi „perskaitai“ kitų jausmus.

Ir tai labai stipriai sekina.

Prisimenu save šešerių metų – vaikščiojau po gimtąją Odesą su tėvais. Matydama benamius gyvūnus – alkanus, nuskriaustus – verkdavau valandų valandas, slėpdavausi, kad niekas nematytų.

Taip pat verkdavau matydama žmonių kančią – gyvenime, filmuose, net jei jų nepažinojau. Jaučiau jų skausmą.

Ir taip buvo kasdien – nuolatinis liūdesys viduje.

Įsivaizduokite, ką reiškia gimti tokiam jautriam ir viską perleisti per save, ypač vaikystėje.

Savęs atmetimas

Mano vaikystėje nebuvo priimta rodyti emocijų.

Verkiantis vaikas dažnai sulaukdavo ne supratimo, o riksmo.

Prisimenu, kai pirmoje klasėje neteisingai parašiau skaičių. Mokytoja mane išbarė prieš visą klasę, pažemino.

Tą akimirką manyje gimė baimė būti kitokia. Baimė būti savimi.

Po tokių patirčių pradėjau save smerkti. Praradau savivertę. Giliai viduje jaučiausi nepriimta.

Vietoj to, kad rūpinčiausi savimi, pradėjau gyventi kitų poreikiais.

Bijojau sakyti „ne“, norėjau būti mylima. Nesąmoningai „pirkau“ meilę, būdama „gera mergaitė“.

Gyvenau nuolatiniame baimės jausme. Slėpiausi.

Gyventi netikrą gyvenimą reikalauja milžiniškos energijos – daug daugiau nei būti savimi.

Vieną dieną skausmas nuo tokio gyvenimo tapo stipresnis už baimę keistis.

Savo unikalumo priėmimas

Pradėjau pamažu paleisti tą save, kuri visiems įtinka ir slepia savo ašaras.

Ir vieną dieną supratau: kiekvieno rožės pumpuro paskirtis – pražysti rože, o ne tulpe.

Man nereikia tapti kažkuo kitu. Aš gimiau tam, kad būčiau savimi.

Pradėjau gilų vidinį virsmą ir sukūriau naują savęs suvokimą.

Persikėlus į kitą vietą, pradėjus daugiau laiko leisti gamtoje, mano širdis ėmė atsiverti.

Sustiprėjo intuicija, išaugo savivertė. Supratau, kad esu svarbi didesnio plano dalis.

Į mano gyvenimą atėjo metodai, padėję suprasti savo paskirtį ir įveikti vidinius ribojimus.

Ilgai slėpiau savo jautrumą, bet pamažu jį priėmiau – ir supratau, kad tai yra dovana.

Jautrūs žmonės yra atjautūs. O pasauliui to labai reikia.

Todėl šiandien padedu kitiems atrasti kelią į save.

Tokie žmonės dažnai tampa mokytojais, mentoriais, psichologais – nes jie supranta kitų skausmą.

Būti savimi – tai drąsu

Tapti tuo, kuo esi iš tikrųjų – nėra lengva. Tai baisu.

Ypač kalbėti apie savo kūrybą, intuiciją, dvasingumą.

Nes visada bus kritikos.

Tačiau viskas pasikeičia tada, kai vidinis kritikas nustoja tikėti tais balsais.

Kai tu gali pasakyti „ne“.

Tuomet išorinė kritika nebeturi galios.

Kita jautrumo pusė

Taip, jautrūs žmonės susiduria su daug iššūkių.

Tačiau yra ir kita pusė.

Mes galime išverkti daugiau ašarų, bet taip pat galime patirti ir daug gilesnį džiaugsmą.

Ir štai didžiausias atradimas:

kuo labiau tampu savimi, tuo labiau suprantu, kad esu ir tokia pati kaip visi, ir kartu kitokia.

Aš jaučiu tas pačias emocijas, myliu savo vaiką, džiaugiuosi paprastais dalykais.

Tačiau pagaliau susijungusi su savimi, jaučiu stipresnį ryšį su žmonėmis ir pasauliu.

Aš nebesijaučiu vieniša.

Ir tai yra didžiausia dovana iš visų.

Šaltinis