Kas kartą gaunu vis panašų atsakymą: man darbe labai patinka, kolektyvas geras, atlygis tenkina, tačiau, jaučiu, kad jau viską padariau ir noriu didesnių iššūkių, įdomumo. Man nuobodu. Noriu, kad darbas man labai patiktų. Pasikalbėkime.

Kokio darbo reikia moteriai?

Moteris sutverta santykiams. Todėl sakoma, kad moteriai geriausia yra dirbti ten, kur ji gali bendrauti. Ir ne tik apie darbą. Tad, jei gali darbe gerti arbatą, kalbėtis apie orą ir bites, dalintis auklėjimo ir patiekalų receptais, džiūgauk. Jei turi darbe mielų kolegių, malonų ir teisingą darbdavį, džiūgauk. Jei Tau darbo atlygis tinka, darbo vieta namų atžvilgiu taip pat yra optimali, džiūgauk. Jei darbdavys adekvačiai vertina Tavo vaikų sergamumą, džiūgauk. O jei darbe turi simpatiją ir galvoji, kad jis yra geresnis nei Tavo vyras, bėk priešinga kryptimi. Tačiau apie tai - kitą kartą.

O kaip gi pasitenkinimas darbu?

Išminčiai moko, kad moteris turi susirasti tokį darbą, kurį dirbtų ir be atlygio. Vadinasi, darbas turi būti malonus. Tačiau verta žinoti, kad neįmanoma jausti nuolatinio pasitenkinimo. Kodėl? Nes žmonių smegenys „laimės“ hormonų negamina nuolat. Mes negalime daug kartų išgyventi netikėtumo ar didelio pasitenkinimo jausmo, patirdamos tą patį stimulą. Net didėjanti alga nekelia pasitenkinimo ir nedidina motyvacijos visam laikui. Nebent atlygis už darbą didėtų geometrine progresija. Misija neįmanoma, ar taip? Mes net ir prie labai gero darbo priprantame ir pradedame jį patirti kaip savaime suprantamą dalyką. Ir, tą patirdami, neišgyvename didžiulio pasitenkinimo. Nes smegenys „nebekaifuoja“. Ar supranti, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad nuobodus darbas su laiku yra normalu. Ir jo keisti nereikia. Ypač tuomet, kai kiti šalutiniai darbo reiškiniai Tau tinka ir patinka.

O kaip gi darbdavys?

Dauguma moterų darbą padaro savotiška sekta. Darbdavys tampa dievu. Ir moteris visą save atiduoda jam. Ir dar guodžiasi: taip pavargstu, kad net šeimai neužtenka laiko. Ką daryti? Dirbkime iš širdies, tačiau savo dėmesį mokykimės dovanoti šeimai, vyrui, vaikams. Kaip? Net ir SMS žinutės tinka. Rašykime vyrui, kad pasiilgome jo, rašykime, kad mylime, planuokime su vaikais vakarą, klauskime, kaip jiems sekasi mokykloje ir pan. Mama yra nepakeičiama, todėl net ir dirbdamos likime mamomis. Ir žmonomis, kol mūsų niekas nepakeitė. Neprasmekime darbo dienoje, neapsimeskime, kad neturime šeimos, prisiminkime juos sąmoningai ir būsime laimingesnės. Kai moteris labai daug savęs atiduoda darbui, o su laiku iš darbo, nesikeičiant aplinkybėms, pasitenkinimo negauna, ji jaučiasi tarsi apvogta. Moteris pradeda pykti ir tik todėl ketina keisti darbą. Tačiau to daryti visai nereikia. Verta tiesiog pakeisti požiūrį į darbą. Darbas - tai puikus būdas užsidirbti pinigų, užsiimti saviraiška, bendrauti su įdomiais žmonėmis ir pasitarnauti visuomenei savo gerais darbais. Darbas - tai tikrai ne vilkas, į mišką nepabėgs. Todėl verta išmokti darbą priimti ramiai. Net ir darbo kasdienybė yra ta saugi rutina, kuri padeda moteriai save tausoti. O jei trūksta gyvenimo kaifo, verta užsiimti saviraiška, lankyti moterų susibūrimus, pradėti šokti, dainuoti sutartines. Ir tuomet įdomaus ir besikeičiančio gyvenimo kontekste ramus, pastovus darbas bus aukso vertės.

Ar aš vis tiek būsiu gera darbuotoja?

Dauguma moterų iš karto nerimauja, ką į visa tai pasakys darbdavys ir kolegos? Mes tiesiog pripratome būti labai pareigingomis, atsakingomis, darėme daugiau nei vertėjo, aukojomės ir išdavėme save. Mes melavome, kad esame tokios gerutės, todėl ir norime pabėgti nuo to darbo, kuris mus kažkaip kažkodėl skandina. Tačiau požiūrio į darbą pakeitimas mūsų nepablogins, priešingai, pagerins. Kaip? Galvodamos apie vyrą, šeimą, namus, mes tapsime geresnėmis žmonomis, mamomis, namų šeimininkėmis. Mes tapsime atidesnėmis savo artimiesiems. Ir tai visada yra vertybė. O darydamos savo darbus atsakingai, pareigingai, bet nesiaukodamos, nedirbdamos už gražų „ačiū“, mes pagaliau tapsime sąžiningomis, drąsiomis, sugebėsime nebemeluoti nei sau, nei darbdaviui, nei kolegoms. Juk pasakyti, kad aš už „ačiū“ nedirbsiu verslininkui yra normalu. Jau geriau laisvą savo laiką padovanoti šeimai. O vaikams užaugus, vyrui išvažiavus į komandiruotę - kam nors, kam to mūsų laiko labai reikia: globos namų vaikams, benamiams gyvūnams, vienišiems kaimynams ir t. t. Ir Tu tikrai tapsi geresne darbuotoja, nes būsi geresniu žmogumi. Sėkmės!