Daugelis žmonių sako: „Aš jaučiu, kad taip turiu elgtis“, tačiau ne visada tai, ką girdime viduje, yra tikras širdies balsas. Kartais kalba baimė, kartais – senas įprotis, o kartais – kitų žmonių lūkesčiai, perimti taip seniai, kad juos palaikome savais. Todėl vidinis balsas gali būti painus, prieštaringas ir net klaidinantis.
Tikras širdies balsas niekada neskuba. Jis neklykia, negrasina ir negąsdina. Jis tylus, bet labai aiškus. Net jei sprendimas, kurį jis siūlo, nėra lengvas, širdies balsas atneša vidinę ramybę. Jame nėra panikos. Yra jausmas: „Tai teisinga man“, net jei protas dar abejoja.
Baimė kalba visai kitaip. Ji skubina, spaudžia, verčia rinktis „čia ir dabar“, grasindama praradimais. Baimės balsas dažnai prasideda žodžiais: „O jeigu…“, „Kas bus, jei…“, „Negaliu sau to leisti…“. Jis orientuotas ne į tai, kas gyva ir tikra, o į tai, ko reikia išvengti. Baimė retai siūlo augimą – ji siūlo saugumą, net jei tas saugumas jau seniai tapęs kalėjimu.
Įprotis kalba dar tyliau, bet jo galia – milžiniška. Tai balsas, kuris sako: „Visada taip buvo“, „Aš visada taip darau“, „Tai mano charakteris“. Įprotis nėra nei geras, nei blogas – jis tiesiog pažįstamas. Tačiau dažnai žmonės gyvena ne iš širdies, o iš inercijos, kartodami sprendimus, kurie seniai nebeatitinka jų tikrosios būsenos. Įprotis retai kelia džiaugsmą. Jis suteikia nuspėjamumą, bet ne gyvybę.
Vienas svarbiausių skirtumų – kūno reakcija. Širdies balsas dažniausiai plečia. Net jei baisu, kūne atsiranda gyvybės pojūtis: giliau kvėpuojasi, atsiranda šiluma, vidinis „taip“. Baimė ir įprotis kūną suspaudžia: pečiai įsitempia, kvėpavimas tampa paviršinis, atsiranda sunkumas krūtinėje ar skrandyje. Kūnas labai greitai parodo, kur yra tiesa.
Dar vienas ženklas – laiko pojūtis. Širdies balsas leidžia palaukti. Jis neskuba įrodyti savo teisumo. Baimė reikalauja sprendimo tuoj pat. Įprotis net nemato pasirinkimo – jis sako, kad sprendimo nėra, nes „kitaip neįmanoma“.
Svarbu suprasti: širdies balsas nereiškia, kad bus tik lengva. Kartais jis kviečia išeiti iš patogių, bet tuščių situacijų. Kartais jis kviečia paleisti tai, prie ko buvome prisirišę metų metus.
Kad išgirstume širdį, reikia erdvės: tylos be triukšmo, be kitų nuomonių, be skubėjimo. Klausimas, kuris padeda atskirti balsus, labai paprastas: „Jeigu niekam nieko nereikėtų įrodyti, ką aš rinkčiausi?“
Širdies balsas niekada nekalba iš neapykantos sau. Jis nesiūlo savęs aukoti, laužyti ar nuvertinti. Jis visada kviečia į vientisumą. Net jei kelias nežinomas, jis jaučiasi tikras.
Ir dar viena svarbi detalė: širdies balsą stiprina pastovus įsiklausimas į save. Kuo dažniau žmogus renkasi save mažose situacijose, tuo aiškiau girdi save didelėse. Tai nėra mistinė dovana išrinktiesiems. Tai ryšys, kuris auga su pagarba ir meile sau.
Tikrasis klausimas nėra „kaip teisinga“, o „kas manyje dabar kalba“. Kai tai atpažįstame, sprendimai tampa nebe kova, o grįžimu namo – į save.
Skaityti komentarus