Vieni žmonės atrodo turintys ypatingą dovaną. Su jais lengva kalbėtis, malonu būti šalia, o po susitikimo lieka šilumos ir supratimo jausmas. Kiti, nors ir daug kalba, nesugeba užmegzti tikro ryšio. Kodėl taip yra?
Dažnai manome, kad bendravimas yra įgimtas talentas. Tačiau iš tiesų tai įgūdis, kurio galima išmokti. Kaip ir bet kurį kitą įgūdį, jį ugdo praktika, dėmesys ir noras suprasti kitą žmogų.
Nuoširdumas visada jaučiamas
Žmonės labai greitai pajunta, kada jų klausomasi iš mandagumo, o kada – iš tikro susidomėjimo.
Dažnai pokalbio metu galvojame ne apie tai, ką sako pašnekovas, o apie tai, ką atsakysime patys. Laukiame savo eilės kalbėti. Tačiau tikras bendravimas prasideda tada, kai nuoširdžiai domimės kitu žmogumi.
Paprasti klausimai gali atverti netikėtai gilų pokalbį: „Kaip tu tai supratai?“, „Kas tau buvo svarbiausia?“, „Kodėl tau tai rūpi?“ Tokie klausimai parodo, kad žmogaus mintys ir jausmai mums iš tiesų svarbūs.
Ryšys gimsta iš bendrumo
Net ir visiškai nepažįstami žmonės dažniausiai turi daugiau bendro, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kartais pakanka kelių sakinių apie mėgstamą filmą, kelionę, hobį ar knygą, kad pokalbis įgautų natūralų ritmą. Bendri interesai kuria pasitikėjimą ir leidžia žmonėms atsiverti.
Todėl verta mažiau galvoti apie tai, kuo skiriamės, ir dažniau ieškoti to, kas mus jungia.
Kartais kūnas kalba aiškiau nei žodžiai
Bendravimas vyksta ne tik žodžiais.
Atviras žvilgsnis, šypsena, ramus balso tonas ar atvira kūno laikysena dažnai pasako daugiau nei ilgi sakiniai. Kartais žmogus gali neištarti nė vieno ypatingo žodžio, tačiau šalia jo jaučiamės saugiai ir jaukiai.
Ne veltui sakoma, kad žmonės pamiršta, ką jiems pasakėme, bet ilgai prisimena, kaip privertėme juos jaustis.
Nebūtina visada būti teisiais
Daugelis konfliktų kyla ne dėl skirtingų nuomonių, o dėl noro bet kokia kaina įrodyti savo tiesą.
Brandus bendravimas prasideda tada, kai suprantame, kad kitas žmogus turi teisę matyti pasaulį kitaip. Galima kalbėtis apie sudėtingus dalykus nepuolant vienam kito ir nesiekiant laimėti ginčo.
Kartais svarbiau išsaugoti ryšį nei įrodyti savo teisumą.
Tyla taip pat yra bendravimo dalis
Šiandien daugelis bijo tylos. Atrodo, kad pokalbis turi būti nuolat užpildytas žodžiais.
Tačiau kartais būtent tyla leidžia žmogui surasti tinkamus žodžius, suprasti savo mintis ar išdrįsti pasakyti tai, kas iš tiesų svarbu.
Kai neskubiname pašnekovo ir leidžiame jam kalbėti savo tempu, sukuriame erdvę tikram pokalbiui.
Išgirsti – svarbiau nei atsakyti
Kiekvienas žmogus nori būti suprastas.
Todėl vienas stipriausių bendravimo įrankių yra gebėjimas klausytis. Ne formaliai, ne paviršutiniškai, o iš tiesų.
Kartais pakanka pasakyti: „Jeigu gerai suprantu, tave tai labai įskaudino“ arba „Atrodo, kad tau tai buvo svarbu“. Tokie žodžiai leidžia žmogui pajusti, kad jis buvo išgirstas.
O tai dažnai vertingiau už bet kokį patarimą.
Bendravimas – tai praktika
Nė vienas žmogus negimsta puikiu pašnekovu.
Gebėjimas bendrauti auga kartu su patirtimi. Kuo daugiau kalbamės, klausomės, mokomės suprasti kitus ir save, tuo lengviau kuriame prasmingus santykius.
Svarbiausia nesistengti tapti kažkuo kitu. Žmones traukia ne tobulumas, o autentiškumas.
Svarbiausia – likti savimi
Dažnai manome, kad norėdami patikti turime atrodyti protingesni, įdomesni ar sėkmingesni. Tačiau stipriausi ryšiai gimsta ne tada, kai vaidiname, o tada, kai leidžiame sau būti tikrais.
Nuoširdumas, dėmesys, pagarba ir gebėjimas išklausyti – tai savybės, kurios niekada neišeina iš mados.
Galbūt bendravimo paslaptis yra visai paprasta: žmonės nori ne būti sužavėti. Jie nori būti matomi, girdimi ir suprasti. O kai suteikiame jiems šį jausmą, atsiranda tai, ko šiandien dažnai labiausiai trūksta – tikras žmogiškas ryšys.
Skaityti komentarus