Iš tiesų žmogaus gyvenimo sąlygos dažnu atveju būna tokios, koks yra pats žmogus, o taip pat – kokie yra jį supantys žmonės. Internete sklando taiklus memas, kur minios klausiama – kas nori pokyčių? Kyla miškas rankų. Tada klausiama – kas nori keistis? Rankų nulis.

Politikos ir sociologijos klasikai nuo Edmundo Berko iki Makso Vėberio ir vėlesnių įtikinamai kalbėjo, kad socialines ir ekonomines visuomenės gyvenimo sąlygas daugiausiai lemia moralinės, mentalinės, kultūrinės prielaidos. Kur žmogus iniciatyvesnis, darbštesnis, sumanesnis, garbingesnis, ten ekonomika – aukštesnė ir patikimesnė, kur žmogus laukia rojaus iš kitų, ten padėtis prastesnė.

Pakeiskime žmogų ir jis pats susikurs sau sąlygas. Skamba liberaliai? Ne, konservatyviai. Pasak liberalų jokia žmogaus kaita nėra būtina, jis pats iš savęs yra geras ir protingas. Socialistai mano, kad žmogų formuoja socialinė ir ekonominė aplinka. O pasak konservatorių – kultūra.

Dora, savarankiška ir aplinkai atskaitinga asmenybė žymia dalimi formuojasi savo pačios sprendimų pagrindu, bet be palankaus kultūrinio konteksto tokios asmenybės lieka vienišais don Kichotais. Mases, deja, formuoja įvairios konjunktūros, tarp jų ir politinės. Užtai pirmasis politikų uždavinys – per švietimą, žiniasklaidą ir kitas kultūros priemones suformuoti atitinkamą pasaulėžiūrą, mąstyseną, gyvenimo būdą, ugdant piliečių moralę ir intelektą.

Ar įmanoma tai padaryti be ekonominių svertų? Vargu. Tiek švietimo sistema, tiek žiniasklaida, tiek masinės kultūros priemonės reikalauja ūkinių išteklių. Bet pirmiausiai – teisinių normų. Normų, pagal kurias vienokių mąstysenos ir elgsenos modelių propagavimas būtų skatinamas, kitokių – ribojamas, o trečiokių – draudžiamas. Žmogus, gyvenantis vien sau ir savo malonumams – šiuolaikinis liberalios visuomenės idealas – yra pagrindinė savo paties ir visuomenės problema. Ne ką geresnis ir socialistinis idealas – inertiškas prisitaikėlis, valgantis nuo kolūkio stalo.

Žmonių visuomenė buvo, yra ir bus hierarchiška. Visi būdai ją sulyginti buvo ir liks utopijomis. Skirtumas tiktai toks, kokiu pagrindu klostosi hierarchija. Liberalioje visuomenėje hierarchiją dažniausiai lemia ekonominis kapitalas. Socialistinėje – valstybinė ar visuomeninė padėtis. Konservatyvioje – moralinės ir intelektualinės dorybės, lemiančios visa kita.

Politikas, atvirai kalbantis apie žmogaus pokyčių pirmenybę jo gyvenimo sąlygų kaitos atžvilgiu stipriai rizikuoja savo populiarumu. Šis kelias – tik drąsiems ir garbingiems politikams, priimantiems tokią riziką dėl tikrojo bendrojo gėrio. Nepakeitus žmonių pasaulėžiūros ekonominės dotacijos bus iššvaistytos ir pravalgytos, milijardai bus išvagiami, o daugybė žmonių per pašalpas tiesiog parazituos dirbančiųjų sąskaita.

Dabartinėje Lietuvoje tikrai yra, ką keisti socialinėje srityje. Aktyvesnis valstybės vaidmuo ūkyje, valstybinio sektoriaus išsaugojimas ir plėtra, progresyvi mokesčių sistema, parama šeimoms ir gimstamumui, gyventojų pajamų minimumo didinimas, kainų reguliavimas – visa tai suprantama. Bet be teisinių normatyvinių aktų, reglamentuojančių kultūrines tendencijas, bet kokios ūkinės priemonės liks bergždžios. Vakarų ir Šiaurės Europos šalys socialinę gerovę jau viršija su kaupu, bet jų tautos nyksta, užleisdamos vietą gerovės ieškotojams iš svetur.

Kas kita – Višegrado šalys, o pirmiausiai – Lenkija ir Vengrija, kurios socialinę gerovę jungia su konservatyvia ir tautiška vertybine politika. Žinoma, šiose šalyse taip pat esama problemų dėl tautų depopuliacijos, bet reikia atsižvelgti, kad jų bendrieji ištekliai – gerokai menkesni, nei liberalių ar kairuoliškų valstybių. Vis dėlto Vidurio Rytų Europa atsigauna. Po truputį, bet užtikrintai.

Lietuva kol kas blaškosi tarp skirtingų Europos politinių modelių. Nėra nuoseklios valstybės vizijos. Vieni siūlo dalinti nesamus pinigus, kiti toliau kuria gerovę tik labai siauram sluoksniui. Šioje vietoje galima prisiminti Pauliaus Tarsiečio tezę: kas sėja kūnui, tas pjaus mirtį, kas sėja dvasiai – tas pjaus amžinąjį gyvenimą. Ši tezė turi daugiau, nei teologinę reikšmę. Ji tinka ir žemiškam gyvenimui, nes aukštos kultūros šalys, net išgyvenusios skurdą, anksčiau ar vėliau prisikelia ir ūkinėje srityje, o moraliai degraduojančios civilizacijos žlunga su visa savo ekonomika.