Žinojimas, kuris senesnis už kūnus

Siela nėra naujokė šiame pasaulyje.
Ji pereina daugybę įsikūnijimų, juda laiko linijomis, kerta pasaulius ir būsenas.
Kūnas – tai laikinas, konkretus, biologinis įsikūnijimas, sukurtas dabartinei patirčiai.

Todėl dviejų žmonių susitikimas materialiajame pasaulyje visada yra dviejų senų keliautojų susitikimas, laikinai apsigyvenusių naujuose apvalkaluose.
Ne kūnai atpažįsta vienas kitą – atpažįsta sielos.
Ir jos tai daro taip greitai, tarsi tarp jų nebūtų nei atstumo, nei laiko.

Kodėl atsiranda jausmas „aš tave pažįstu“?

Šis fenomenas turi kelis lygius.

Energetinis parašas

Kiekviena siela turi unikalų vibracinį kodą – dažnių rinkinį, kuris formuoja jos buvimą.
Šis kodas nesikeičia per įsikūnijimus, kaip kad melodijos esmė išlieka ta pati, net jei ji atliekama skirtingais instrumentais.
Kai dvi sielos, kurios jau bendravo anksčiau, susitinka šiame gyvenime, jų laukai atpažįsta vienas kitą greičiau, nei smegenys spėja suprasti, kas vyksta.

Neįvykdyti kontraktai

Daugelis susitikimų – tai senų susitarimų tęsinys: suteikti paramą, sugrąžinti meilės skolą, užbaigti pamoką, padėti pereiti į naują likimo liniją.
Kūnas gali to neprisiminti, bet siela prisimena visada.

Vibracijų rezonansas

Kartais sielos neturi tiesioginės praeities sąsajos, tačiau jų dažniai tokie artimi, kad įvyksta akimirksnio harmonizacija.
Tai primena du kamertonus: vienas suskamba, kitas pradeda vibruoti atsakydamas.
Taip gimsta pasitikėjimo jausmas be jokių paaiškinimų.

Kūnai – tai nauji avatarai. Kūnas šiame gyvenime yra tarsi naujas kostiumas, kurį ne kartą esame vilkėję per skirtingas epochas, kultūras, pasaulius. Jis neša giminės genetiką, įpročius, charakterį, emocinius mechanizmus. Tačiau kūnas nėra gilios atminties nešėjas. Jis – patirties instrumentas.

O štai siela – visos istorijos, visų susitikimų, visų laiko išsišakojimų saugotoja.
Todėl kartais žiūrime į žmogų pirmą kartą, o viduje skamba tylus:
„Štai tu. Pagaliau. Seniai tavęs laukiau.“

Kam mums tokie susitikimai šiame gyvenime?

• Kelio aktyvacija
Kai kurie žmonės atsiranda tam, kad suaktyvintų mūsų evoliucinį šuolį: pažadintų, primintų, išvestų į naują savęs supratimą.

• Sielos fragmentų surinkimas
Per artimas sielas mes prisimename prarastas savo dalis: savybes, jėgas, žinias.

• Likimo korekcija
Kartais susitikimas – tai kryžkelė.
Jis pakeičia gyvenimo kryptį, net jei trunka vos kelias minutes.

• Gili parama
Giminingos sielos ateina ne tam, kad mokytų, o tam, kad būtų šalia, kai tu augi.

 Kodėl atrodo, kad „pasitikiu, lyg pažinočiau šimtą metų“?

Todėl, kad sielų santykiai yra už laiko ribų.
Jos neturi kalendoriaus.
Neturi amžiaus.
Neturi biografijos.

Kai dvi sielos susitinka iš naujo, kūnas stebisi, protas bando paaiškinti, bet pirma reaguoja širdis – ji prisimena.

Mes nesutinkame „svetimų“.
Mes prisimename tuos, kuriuos jau seniai pažįstame.
Ir kiekvieną kartą, kai įvyksta šis atpažinimas, verta pripažinti: „Taip, mano ląstelės naujos, bet mano siela sena kaip šviesa. Ir ji surado pažįstamą šviesą kitame žmoguje“.