Santykių drama dažniausiai prasideda nuo „aš“

Didžioji dalis nesusipratimų kyla iš to, kad pernelyg įsikimbame į savo lūkesčius, savo nuoskaudas, savo neįgyvendintus poreikius, savo teisybę, savo išvargintą vidų, norą, kad mus suprastų, palaikytų, įvertintų.

Kai du žmonės gyvena „aš centre“, santykiai tampa lyg du atskiri monologai. Abu laukia. Abu tikisi. Abu nusivilia.

Ir abu jaučiasi nepastebėti.

Santykiai sušyla, kai pradedame matyti ne tik save

Santykiai nėra kova, kas daugiau duos ar kas daugiau paims.
Santykiai — tai gebėjimas iš tiesų pamatyti kitą žmogų.

Kartais mes pamirštame, kad tas, kuris šiuo metu mums atrodo piktas, šaltas ar atitolęs, iš tikrųjų gali būti pavargęs, įsitempęs, nerimaujantis, pasimetęs, tyliai kažką išgyvenantis, praradęs jėgas, nebeturintis iš ko duoti.

Ir jei tuo momentu mes sustojame, įkvepiame ir paklausiame: „Ką aš galiu dėl tavęs padaryti?“ — mes ne tik atidarome širdį kitam, mes sugrąžiname santykiams žmogiškumą.

Svarbu: be lūkesčių, be „aš tau – tu man“ logikos

Šis klausimas turi stebuklingą galią, jei jį lydime tyra intencija.

Ne manipuliacija.
Ne bandymas užsidirbti kažką mainais.
Ne paslėptas priekaištas.
Ne „aš pasistengsiu, bet tu paskui man skolingas“.

O paprastas, švelnus rūpestis:

Aš noriu, kad tu būtum laimingas.
Aš noriu tau palengvinti naštą.
Aš noriu būti žmogumi, šalia kurio tau gera.

Kai klausimas kyla iš vidinės gausos, o ne trūkumo, jis gydo.
Jis sušildo.
Jis tirpdo atstumą.

Kodėl svarbu rūpintis ir savimi?

Tam, kad galėtume duoti iš širdies, o ne per prievartą, reikia būti pripildytiems.

Jei žmogus nuolat atiduoda save iki paskutinės energijos kruopelytės, o paskui pyksta, kad negauna atgal — tai ne meilė. Tai savęs išdavystė ir manipuliacija.

Tikras rūpestis gimsta tada, kai pats žmogus pasirūpina savo emocine higiena, leidžia sau pailsėti, sukuria vidinę pusiausvyrą, jaučiasi saugus ir pakankamas, turi užtektinai šviesos savyje, kad galėtų ja pasidalinti.

Tik tada atsiranda natūralus, lengvas noras: „Ką aš galiu dėl tavęs padaryti?“

Ne iš pareigos, o iš vidinio švelnumo.

Kai du žmonės mato vienas kitą – santykiai tampa gyvi

Toks klausimas santykiuose keičia atmosferą. Ištirpsta įtampa. Atveriamos durys nuoširdžiam pokalbiui. Įjungiama šiluma ir atjauta.

Du žmonės pradeda ne kovoti, o gerbti vienas kitą.

Ne tikėtis, o matyti.

Ne kaltinti, o palaikyti.

Ir ne reikalauti meilės, bet ją kurti.

Mažas sakinys, didelė galia

Kartais santykius išgelbėja ne ilgi pokalbiai, ne priekaištų lavina ir ne analitiniai bandymai „išsiaiškinti“.

Kartais užtenka vieno sakinio, kuris grąžina širdį į širdį: „Ką aš galiu dėl tavęs padaryti?“

Tai ne tik klausimas.
Tai dovana.
Tai buvimas kartu.
Tai pasirinkimas mylėti — čia ir dabar.