Šiuo metu kuriami jonų varikliai, kurios būtų dešimt tūkstančių kartų galingesnės. Šią technologiją sudarytų antimaterinis variklis ir kelių megavatų galios pavaros. Šių laikų erdvėlaivių greičiai nėra pakankamai dideli. „The Voyager 1“ erdvėlaivis juda 38,000 mph (61,000 km/h) greičiu. Tokį greitį pasiekė cheminė raketa, pasinaudodama gravitacijos jėgomis, kurios išstūmė ją iš orbitos. „Juno“, „Helios I“ ir „Helios II“ pavyko pasiekti maždaug 150,000 mph greitį, taip pat pasinaudojus gravitacijos pagalba. Neseniai paleistas „Parker Solar“ zondas pasieks 430,000 mph greitį, pasitelkdamas Saulės gravitaciją.

Gravitacinis paspartinimas šiuo metu yra geriausias būdas, leidžiantis erdvėlaiviams greitai skristi. Tačiau šis metodas taip pat priklauso nuo tyrinėjimų, nes tam reikia laiko. Gali prireikti keliolikos mėnesių, kol norimas greitis bus pasiektas ir prasidės tikroji misija.

Naujajam metodui įgyvendinti reikės 50000 ISP ličio jonų variklio. Norima panaudoti lazerius, kurie paskleistų 10 megavatų galią naujame jonų  variklyje, šis planas – NASA NIAC antrosios fazės tyrimų dalis. Pasiektas progresas lazerių srityje nėra žinomas plačiajai visuomenei. JAV kariuomenė kuria lazerius, kurie per ateinančius dvejus metus bus pajėgūs išgauti 100 kilovatų jėgą.

Lazerių spinduliais varomi jonų varikliai bus iki 10 kartų greitesni nei bet kuris kitos iki šiol sukurtas. Erdvėlaiviu prireiktų mažiau nei metų pasiekti Plutoną, jei naudotų šią technologiją.

„Jet Propulsion Lab“ stato ir ruošia didžiąją dalį komponentų, reikalingų šiai sistemai. Kelionė ir jonų variklis pagaliau virsta realybe. Sunkiausia dalis bus sukurti ir išlaikyti fazinės matricos lazerius. Testavimo metu įtampa bus padidinta iki 6000 voltų. Tai užtikrins, kad jonų variklis būtų tiesiogiai varomos, kas panaikins didelio kiekio elektronikos ir svorio poreikį. Tokio tipo jonų variklis turės susidurti su ne vienu techniniu iššūkiu, tačiau yra manoma, kad gerai finansuojamas projektas sėkme galės džiaugtis dar iki 2040 metų.