Kvailumas, garbėtroška ir savanaudiškumas kartais pasiekia tokių rezultatų, kurių nepasiektų pats profesionaliausias agentas už didžiulius pinigus. Nes valdžiai pavojingiausia ne ta opozicija, kuri garsiausiai rėkia. Ji tikrai bijo tik tų, kurie sugeba žmones organizuoti, susitarti dėl bendrų tikslų ir pasiūlyti įgyvendinamą alternatyvą.

Todėl amžinas ir nevykęs opozicionierius - geriausias valdžios draugas. Jis niekada nelaimi, bet visada teisus ir kiekvienas pralaimėjimas tą teisumą tik sutvirtina. Kuo mažiau žmonių už jį balsuoja, tuo labiau jis įsitikina, kad tauta apkvailinta, kuo daugiau bendraminčių nuo jo nusisuka, tuo daugiau aplinkui išdavikų.

Jis niekada neprisiima atsakomybės, nes niekada nieko nepasiekia. O nieko nepasiekia todėl, kad aplinkui vien priešai. Tai tobulas politinis narvas, nesėkmė jame yra sėkmės įrodymas. Ir svarbiausia – tokio opozicionieriaus nereikia papirkinėti, jis pats, iš idėjos, nemokamai atlieka visą darbą, už kurį valdžia jam turėtų būti amžinai dėkinga.

Taip, yra žmonių, kuriems opozicija yra tikra politinė veikla, bet yra ir tokių, kuriems tai gyvenimo būdas. Pirmieji nori pakeisti valdžią, o kitiems visai neblogai, jei valdžia ir niekada nepasikeistų. Nes kas tada juos skaitys, kas klausysis jų kasdienių pranašysčių apie artėjančią katastrofą? Kam reikės jų pasipiktinimo, jų kovos, jų nuolatinio buvimo tautos kančių priešakyje?

Tai savotiška politinė sanatorija, kurioje ligonis neturi pasveikti, nes gydytojai neteks darbo. Bet štai, priartėja rinkimai, ir į sceną žengia Didysis Vienytojas. Nes kiekvienoje opozicijoje prieš kiekvieną kadenciją, anksčiau ar vėliau atsiranda žmogus, kuris paskelbia, kad gana skaldytis ir atėjo metas vienytis. Visi apsidžiaugia. Pagaliau!

Didysis Vienytojas sukviečia pasitarimą. Atvyksta dvylika organizacijų, septyniolika judėjimų, devyni tautos gelbėjimo komitetai ir keturiasdešimt trys žmonės, laikantys save būsimais valstybės vadovais. Visi vieningai sutaria, kad reikia vienytis. Nesutariama tik dėl vienos mažytės smulkmenos – kas vadovaus. Didysis Vienytojas pasiūlo save. Kiti ne mažiau didieji vienytojai pasiūlo save. 

Ir prasideda principinė diskusija apie demokratiją, moralę, išdavystę ir asmenines ambicijas. Po trijų mėnesių įsteigiamos penkios naujos organizacijos. Po pusmečio jos suskyla į vienuolika. Visos paskelbia, kad vienintelės atstovauja tikrajai tautos valiai ir yra pasirengusios vienytis su visais, kurie pripažins jų lyderystę. O valdžia ramiai sau dirba toliau.

Ir negalvokit, tokia opozicija turi aristokratiją. Jeigu valdžioje būna nomenklatūra, tai ir opozicijoje – taip pat. Tik valdžios nomenklatūra turi postus, kabinetus, sekretorius ir automobilius. Opozicijos aristokratija turi nuopelnus. Didžiulius, istorinius, neginčijamus nuopelnus. 

Jie kažkada kažkur stovėjo, net kažką didingo kalbėjo. Pasirašė, dalyvavo ir net pažinojo didelį žmogų, kuris pažinojo kitą didį žmogų. Ir todėl šiandien turi absoliučią ir neginčytiną teisę vadovauti. O kiti ir jaunimas gali ateiti, padėti, paremti, platinti, organizuoti, aukoti, rinkti parašus ir nešioti kėdes ar picas. 

Bet sprendimus turi priimti tie, kurie jau prieš trisdešimt metų žinojo, kaip reikia gelbėti Lietuvą. Kad per trisdešimt metų jos neišgelbėjo, tėra aplinkybių kaltė, juk ir faraonai valdė iki mirties. Tik opozicijos faraonai neturi piramidžių, todėl patys tampa paminklais sau. Ir labai pyksta, kai kas nors pasiūlo juos perkelti į muziejų.