Negalvokit, kad lengva buvo, šitiek problemų. ZYKLON B tiekėjai vis vėluoja, o kur dar kuras didelėms krosnims, maistas, žmonių trūksta ir visi nepatikimi, o ešelonai vis eina ir eina. Neekologiškais kvapais skundžiasi aplinkinių kaimų gyventojai.
Sekmadieniai po sunkios darbo savaitės. Visa šeima prie stalo, po bažnyčios. Ir atleisk mums mūsų kaltes, ir neleisk gundyti. Įpilk sriubos visiems, mieloji. Šiandien puiki diena, koks oras, Brigita vėl kosti, ryt reiks parodyti gydytojui. Na miegokim, ryt tėtukui anksti į darbuką.

Jį pakorė po karo darbo vietoje, prie Aušvico mirties stovyklos krematoriumo, kur supleškino virš milijono nužudytų žmonių. Visa Europa skaitė pirmuosiuose puslapiuose, visi džiaugėsi, ir tai buvo teisėta bei teisinga. Taip kartais atsitikdavo normaliame pasaulyje, kurio netekome.

ŽUDIKŲ ORUMAS AUKŠČIAU
Kuo skiriasi vieno žmogaus žmogžudystė nuo milijono? Niekuo, tačiau mūsų pasaulyje jo nebepakartų. Nes nehumaniška, neatitinka bausmės principų, tai būtų kankinimas, nusikaltėlio teisės gyventi ir persiauklėti pažeidimas.
Briuselis su Strasburu kilniai pasipiktintų, portalai ir visažiniai studijų nusikalbėtojai užspringtų tekstais, minios sočių idiotų rinktų parašus po peticijomis, slampinėtų su plakatėliais. Žvaigždutės išsipagirioję surengtų labdaros koncertus jam išgelbėti. Juk buvo valstybės tarnautojas ir tik vykdė įsakymus, gavo algą, mokėjo mokesčius ir kaupė senatvei, ar ne?

Dabartinėje Europoje nėra mirties bausmės už jokius nusikaltimus. Absoliučiai. Net už karo nusikaltimus, nusikaltimus prieš žmogiškumą, už genocidą, net už naują Holokaustą niekas taip nenuteistų. Nei Hitlerio, nei Stalino, nei Atilos ar Liuciferio niekas nubausti mirtimi neturėtų teisės.
Nors Europos žmogaus teisių konvencijos 2 straipsnis iki šiol nepakeistas. Jame ir šiandien parašyta: „Niekam gyvybė negali būti tyčia atimta, išskyrus vykdant teismo paskirtą mirties bausmę...“.
Tačiau 1983 m. patvirtintas Protokolas Nr. 6 prie Europos žmogaus teisių konvencijos panaikino mirties bausmę taikos metu, bet dar leido valstybėms numatyti mirties bausmę už karo metu arba neišvengiamos karo grėsmės metu padarytus nusikaltimus. Pagrindinis argumentas - "žmogaus orumas yra neatimamas"!
2002 m. priimtas Protokolas Nr. 13 visiškai panaikino mirties bausmę be jokių išimčių nei karo, nei karo grėsmės, nei kitais ypatingais atvejais. Žudykit, kankinkit, prievartaukit ką norit, kaip norit ir kiek tik norit, valgykit žmogieną, susprogdinkit visą pasaulį branduoliniu karu - jūsų “orumas nebus atimtas”.

Iš pradžių dalis valstybių protokolo Nr.13 neratifikavo. Mirties bausmė karo nusikaltimų ir genocido atveju kurį laiką dar galiojo. Lenkija ratifikavo tik 2013 m., Latvija – 2012 m., Armėnija – tik 2023 m.
Lietuvoje viskas vyko stachanovietiškai. Ratifikuotas Protokolas Nr.13 įsigaliojo Lietuvai 2004 m. gegužės 1 d. Tą pačią dieną, gal net minutę, kai Lietuva oficialiai tapo Europos Sąjungos nare.

O gal turite iliuzijų dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo, kuris tiria būtent karo nusikaltimus, nusikaltimus prieš žmoniškumą ir genocido atvejus? Nesvaikit, nei kaltinamojo B.Netanjahu, nei kaltinamojo V.Putino jis mirtim nenuteis, net jei stebuklų pasaulyje įvyktų toks stebuklingas teismas.

Romos Statuto 77 straipsnyje, kuriame išvardytos visos bausmės, kurias TBT gali skirti, yra tik bauda, nusikalstamu būdu įgyto turto, pajamų ar turto vertės konfiskavimas, laisvės atėmimas iki 30 metų.
Ir tik ypatingu atveju, "jei tai pateisina išskirtinis nusikaltimo sunkumas ir nuteistojo asmenybė" - laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Tokių "ypatingų atvejų" nebuvo, nors buvo teisiami ypatingai žiaurūs, masiniai žudikai už pačius baisiausius, nežmoniškus nusikaltimus, kuriuos sunku net įsivaizduoti.

„IKI GYVOS GALVOS“

O gal galvojat, kad bausmė "iki gyvos galvos" homo sapiens pavidalo gyvuliams yra taikoma vardan humanizmo atsisakant mirties bausmės ir yra jiems gyvybės dovana? Ir reiškia tą, kas ir parašyta - iki gyvos galvos?
Nueikit kada į Gedimino prospekto kavinę saulutei šviečiant. Gal pavyks susitikti ir padiskutuoti apie tai prie bokalo alaus su Vyto Lingio žudiku Igoriu Achremovu ir suprasit. Jis irgi buvo nuteistas mirties bausme, bet ji pakeista iki „gyvos galvos“. Ir dabar ta jo galva gyva, tik jau laisvėje nešiojama.

Lietuvos kalėjimų tarnyba 2026 m. pateikė statistiką. Drąsiojoje Lietuvoje 95 asmenys atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Iš jų jau 21 iki gyvos galvos bausmė jau pakeista į terminuotą laisvės atėmimo bausmę.
O iš tų tų dvidešimt vieno - trys jau visiškai atliko terminuotą bausmę ir išėjo į laisvę. 5 buvo paleisti lygtinai. Vienas mirė kalėjime dėl ligos, likusieji dar atlieka terminuotą bausmę. Vadinasi, laisvėje jau yra 8 "ikigyvagalviečiai". Iš jų penki paleisti net neišbuvę "prailginto termino", lygtinai.
Ne, nėra jokio konkretaus ES įstatyminio akto, kuris tiesiogiai nustatytų: „iki gyvos galvos nuteistasis gali būti paleistas“. Žudikų teisėmis pasirūpino kita globalistinio leftizmo grandis — EŽTT pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį („draudimas nežmoniškai ar žeminančiai elgtis“).
Svarbiausia byla — Vinter and Others prieš Jungtinę Karalystę. EŽTT ten nesakė, kad žmogų būtina paleisti. Teismas pasakė kitką: kad „iki gyvos galvos“ bausmė turi būti "reducible" — t. y. turi egzistuoti reali peržiūros ir teorinė paleidimo galimybė. Taip juridiškai atsirado vadinamoji teisė į viltį“ („right to hope“).

Nors tai buvo veidmainystė - reali peržiūros, dalinio bausmės sumažinimo ar paleidimo galimybė seniai egzistuoja ir gali būti patenkinta pateikiant malonės prašymą. Tai ir yra teisė į viltį.
Europos žmogaus teisių konvencijoje nėra nei vieno žodžio apie „teisę į viltį“, apie privalomą iki gyvos galvos bausmės peržiūrą. Visa tai atsirado vėlesnėje teismų praktikoje kaip pasipūtusių nuo savo reikšmingumo teisėjų saviveikla. Valstybės pasirašė Konvencijos tekstą, o ne visus būsimus teisėjų galvose gimsiančius „išaiškinimus“.

Anksčiau bausmė turėjo atgrasyti nuo nusikaltimo, dabar ji turi atgrasyti visuomenę nuo nehumaniškų minčių apie nusikaltėlius. Greitai „iki gyvos galvos“ taps žudikų terapine stovykla su galimybe atrasti save ir naują santykį su visuomene.
Vienintelė vieta, kur tikrai nėra teisės į viltį, yra nužudyto žmogaus kapas. Tik aukų artimiesiems nebus palikta teisė į viltį. Nes aukų teisės baigiasi laidotuvėmis, kada žudikų teisės tik prasideda.
Argi visa ši epocha neprimena keisto zoologijos sodo, kur vilkui aiškinama, kad avienos ėdimas žeidžia socialinę darną, o avims organizuojami tolerancijos mokymai, kaip nesukelti vilkui papildomo streso?

„IŠAIŠKINIMAI", TAMPANTYS ĮSTATYMAIS

EŽTT nėra parlamentas, neleidžia įstatymų ir negali tiesiogiai nurodyti jokiai valstybei priimti konkrečią įstatymo redakciją. Tačiau EŽTT „išaiškina“, ką, jo nuomone, reiškia konkretus Konvencijos straipsnis.
Jei nacionalinis įstatymas prieštarauja tokiam išaiškinimui, valstybė atsiduria pasirinkimo situacijoje: keisti įstatymą arba nuolat pralaiminėti bylas Strasbūre ir mokėti kompensacijas. Ir valstybės klusniai keičia savo įstatymus pagal keliolikos teisininkų sugalvotus „išaiškinimus“...

Tokiais veiksmais EŽTT aiškindamas Konvenciją faktiškai pradeda kurti naujas teisės normas, kurių pačiame Konvencijos tekste nėra. Tai jau yra nebe teisės aiškinimas, o teisėkūra per teismų praktiką, kurią vykdo niekieno nerinkti ir niekam neatskaitingi žmonės.

Tokia oficialiai suformuluota EŽTT politika - Konvencija yra “gyvasis instrumentas”, ji turi būti “aiškinama atsižvelgiant į dabartines sąlygas”. Tas “instrumentas” novatoriškai naudojamas ir vienalyčių santuokų stūmimui.
Iki 2010 m. EŽTT vienalyčių porų santykius vertino kaip „privatų gyvenimą“, po 2010 m. „išaiškino“, kad stabili vienalytė pora gali sudaryti „šeimos gyvenimą“ Konvencijos 8 straipsnio prasme. O 2023 m. „išaiškino“, kad valstybės turi užtikrinti tam tikrą teisinį vienalyčių porų pripažinimą.

Tuo faktiškai įteisindama vienalytę partnerystę kaip privalomą teisinį institutą. Dar nebūtinai santuokos forma, bet nėra kokios abejonės, kad tai tik laiko klausimas, kol dar kokios nors panašios bylos pretekstu tai bus taip pat „išaiškinta“ teigiamai.

Tuo pačiu keliuku nuo nepakeičiamo D.Žalimo laikų lėtai tursena ir mūsų Konstitucinis teismas, Konstituciją vartodamas irgi kaip „gyvąjį instrumentą“. Kuria savą „konstitucinę doktriną“ iš savo paties išaiškinimų. Tokia lietuviška „teisinė jurisprudencija“ tolesniems leftistinės ideologijos ir tradicinių vertybių naikinimo pavertimui teise.
AR GALIMA PASIPRIEŠINTI

2026 m. EŽTT jau yra dvi bylos prieš Lietuvą dėl vienalytės partnerystės įteisinimo, galutinio sprendimo šiose bylose dar nėra. Tačiau Konstitucinis teismas jau stachanoviertiškai padirbėjo „skubos tvarka“. Priėmė sprendimą, atvėrusį kelią partnerystės pripažinimui per teismus.

Tuo tarpu nuo 2023 metų EŽTT jau trijose bylose galutinai konstatavo, kad Lenkija pažeidė Konvencijos 8 straipsnį, nes visiškai nenumatė jokios vienalyčių porų teisinio pripažinimo formos. Tačiau lenkai iki šiol „pažeidimų“ nepašalino.
EŽTT gali priteisti teisingą kompensaciją konkretiems pareiškėjams pagal Konvencijos 41 straipsnį ir kartu nurodyti, kad valstybė turi pašalinti problemą, tačiau negali skirti periodinių baudų už tai, kad parlamentas nepriima įstatymo.

Jeigu valstybė mano, kad tam tikras EŽTT reikalavimas prieštarauja jos visuomenės valiai, konstitucinei tapatybei ar politiniam pasirinkimui, ji praktiškai turi variantus ginčytis, mokėti individualias kompensacijas ir nekeisti sistemos. Arba pasakyti, kad jų Konstitucija aukščiau EŽTT nutarimų.

Vokietijoje Konvencija nėra aukščiau Konstitucijos, nors teismai turi rimtai atsižvelgti į Strasbūro praktiką. Bet EŽTT sprendimas automatiškai nepanaikina nacionalinio teismo sprendimo ir negali būti taikomas prieš Pagrindinį Įstatymą.

Europos žmogaus teisių konvencija Italijoje turi stiprią, bet ne konstitucinę viršenybę. Italijos Konstitucinis teismas yra pasakęs, kad EŽTT normos yra tarpinis standartas, pagal kurį galima tikrinti įstatymus, bet jos negali prieštarauti Italijos Konstitucijai.

Taigi galima gyventi ir nuolankiai nenulenkiant galvos prieš globalistinius centrus ir bandymus visuomenės politinę valią pakeisti kelių niekieno nerinktų teisėjų sugalvota „teisėkūra“ ir „doktrinomis“.
Ar tai įmanoma Briuselio vasalų valstybėje, tapusioje Ukrainos savivaldybe, valdoma laikinų teritorijos administratorių? Atsakysiu grubiai, bet tiesiai, ką galvoju: tam reikia ir tautos, ir jos politikų, kurie turi kiaušinius.