Žinot, dabar pagalvojau - vis sakom, kad viskas, kas vyksta, jau buvo, kad viskas kartojasi ir kartojasi? Na, bent labai panašu, ir tą virsmą atgal mes išgyvenom per tuos nuo mūsų nepriklausomus dešimtmečius?
Iš tikrųjų, kas dvidešimties nesvajojo padaryt pasaulį protingu ir teisingu, likviduoti melą, kad viskas būtų tikrai tikra? Išvaikyti nupezusius, gobšius senius, kad artimi tavo būtų laimingi ir atverti visas duris tiesai?
Ir kas iš mūsų, jau būdamas keturiasdešimties, glostydamas guzus ir žiūrėdamas į kruvinas lubas, nesuprato, kad tai neįmanoma? Kad viskas, ką iš esmės ir dar savo gyvenime gali pakeisti, esi tu pats?
Argi kas šešiasdešimties nežinojom, kad visi keliai pragaran grįsti gerais norais ir visos priverstinės permainos atneša sumaištį, skausmą ir nelaimes? Kad viskas, kas tau įmanoma, yra jau pasiekta ir reikia saugoti tai, kas yra, nes nieko kito nebebus?
Bet ne viskas taip, kaip buvo. Mūsų karta - dvidešimtmetis revoliucionierius, keturiasdešimtmetis realistas, šešiasdešimtmetis konservatorius (nemaišyti su TSLK) - natūralus žmogaus kelias gyvoje valstybėje ir sveikoje visuomenėje.
Bet tokių nebėra. Mirštančioje valstybėje ir sunkiai sergančioje visuomenėje dvidešimtmetis jau yra pseudokonservatorius, svajojantis pasaulį padaryti neprotingu ir neteisingu, kad triumfuotų melas ir netikrumas. Kad tavo artimas būtų nelaimingas, įsivyrautų nupezusių senių finansuojamas gobšumas ir visos durys būtų tiesai užvertos.
O keturiasdešimtmetis čia yra nebe realistas, supratęs tikrovės galimybes, bet prisitaikėlis, parduodantis save ir savo sielą melui dėl sotaus negyvenimo. Jokių guzų, jokių kruvinų lubų, vien skausmas išangėje, bet ką padarysi, toks gyvenimas? Ir viskas, ko negali pakeisti, esi tu pats?
Argi čia ir dabar jau tik šešiasdešimtmečiai, žinantys, kad visi keliai pragaran grįsti gerais norais ir visos priverstinės permainos atneša sumaištį, skausmą ir nelaimes, dar tebenori permainų? Kad viskas, kas tau įmanoma, būtų pasiekta? Kad nereikia saugoti to, kas yra, nes dar gali ateiti tikrumas?
Tikiu, labai tikiu, nors matau, kas yra, bet labai noriu tikėti ir pasitikėti, kad dar ne viskas taip, kad ir kaip tikrovė kasdien badytų akis. Noriu tikėt, kad už langų stiklo, atspindinčio pavasario dangų, yra ne tik paslėpto, išsigandusio, baukštaus artimųjų tikrumo ir meilės.
Noriu tikėt, kad ten dar yra Tautos jėgos, drąsos ir ryžto apginti savo vaikų ateitį.
Skaityti komentarus