Gal todėl tiek daug žmonių ieško galutinio atsakymo į visus klausimus, galutinės tiesos. Teisingos stovyklos, kurioje bus galima apsistoti, nebeabejoti ir nebereikės jokių pastangų. O gyvenimas sutvarkytas kitaip - vos tik įsitaisai galutinėje stotelėje, ji pradeda virsti narvu. Vos tik pasakai sau „pagaliau radau visus atsakymus“ - pradedi nustoti matyti kitus klausimus.

Asmeninė laisvė nėra vieta, į kurią ateinama. Tai kelias, kuriuo einant nėra kur ateiti, tik į tikrąjį savo aš. Vergas ieško šeimininko, minia ieško vedlio, laisvas žmogus ieško savo kelio. Nes tavo gyvenimo laisvės kaina nėra koks nors priešų persekiojimas. Tikroji kaina – atsakomybė pačiam spręsti situacijoje, kada nebėra į ką atsiremti.

Ir tada vienišumas įgauna visai kitą prasmę. Atsiskiri ne nuo žmonių ar pasaulio, o nuo savo iliuzijų. Nuo poreikio būtinai kam nors priklausyti, būtinai būti teisiam ir laimėti kiekvieną ginčą. Atsisakai svajonės būtinai turėti savo stovyklą. Ir tada eiti pasidaro lengviau. Nes nors ir nesuradai visų atsakymų, bet nebereikia nešti svetimų požiūrių ir interesų.

Ir čia atsiveria brandos paradoksas. Jaunystėje nuoširdžiai galvoji, kad tavo laisvė gyvenime yra galimybė daryti ką nori. Vėliau atrodo, kad laisvė yra galimybė sakyti ką galvoji. Dar vėliau pradedi suprasti, kad laisvė yra gebėjimas išlikti savimi net tada, kai už tai niekas neploja. O pačioje kelio pabaigoje paaiškėja, kad laisvė apskritai nėra kokia nors teisė ar galimybė.

Tavo laisvė yra našta, kurią savanoriškai užsidedi ant pečių ir neši per visą gyvenimą. Taip, nelengva, bet kitaip nebegali. Nes tai nėra būsena, o paprastas, kasdienis ir būtinai sąžiningas ėjimas į save. Jeigu tik sustosi ir įsivaizduosi, kad pasiekei ko norėjai - tai labai greitai taps tavo nauju kalėjimu.