Iki šiol valstiečiai buvo deklaravę kitokią poziciją, bent jau tokia ji buvo pristatoma diskusijose. Tačiau dabar panašu, kad partija savo nuomonę pakeitė, o Aurelijus Veryga sutiko su naujai formuojamomis politinio žaidimo taisyklėmis.

Mūsų įsitikinimu, Konstitucijos 137 straipsnio nuostatos negali būti keičiamos vien tik Seimo balsavimu. Jeigu kalbama apie tokio masto sprendimą, turi būti organizuojamas referendumas. Nesvarbu, ar jis būtų privalomasis, ar patariamasis, tačiau savo valią turi išreikšti visa Lietuvos tauta.

Referendume turi dalyvauti visi Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tam turi būti sudarytos galimybės balsuoti ambasadose ir konsulinėse įstaigose. Tokį sprendimą turi priimti ne viena politinė dauguma, o visa valstybė.

Per 2024 metų Seimo rinkimus balsavo daugiau kaip pusė rinkėjų. Toks strateginis klausimas, mano nuomone, negali būti išspręstas vieno Seimo kadencijos metu. Juo labiau kad jau 2028 metais bus išrinktas naujas Seimas, kurio sudėtis gali būti visiškai kitokia.

Todėl, mano vertinimu, dabar daroma esminė strateginė klaida.

Antra, esu įsitikinęs, kad Lietuvai branduolinis skėtis savaime nesuteikia absoliutaus saugumo. Priešingai, jis gali būti suprastas kaip papildoma grėsmė Rusijai ir tapti vienu iš veiksnių, didinančių įtampą regione.

Istorijoje jau buvo panaši situacija. Per Karibų krizę Sovietų Sąjunga dislokavo branduolines raketas Kuboje, motyvuodama tuo, kad siekia apsaugoti Kubą nuo galimos Jungtinių Valstijų karinės intervencijos. Tuomet pasaulis buvo priartėjęs prie branduolinio karo, tačiau galiausiai abi pusės pasiekė susitarimą ir katastrofos buvo išvengta.

Yra dar vienas svarbus aspektas.

Kai valstybė praranda teritoriją dėl okupacijos, teoriškai ją galima susigrąžinti. Tai rodo ir Lietuvos istorija. Tačiau branduolinio ginklo panaudojimo pasekmės yra visai kitokios. Teritorijos tampa ilgą laiką netinkamos gyventi, o jų atkūrimas gali užtrukti dešimtmečius ar net ilgiau.

Todėl kalbant apie branduolinį ginklą kalbama ne tik apie karinį atgrasymą. Kalbama ir apie riziką, kad mūsų valstybės teritorija galėtų tapti potencialiu taikiniu.

Man kyla klausimas, ar politikai iki galo įvertina visas tokio sprendimo pasekmes. Ar tikrai suprantama, kokią riziką tai reikštų Lietuvos žmonėms ir pačiai valstybei?

Todėl manau, kad šiuo klausimu negalima rizikuoti tautos išlikimu. Negalima priimti sprendimų, kurie teoriškai galėtų padidinti tikimybę Lietuvai tapti branduolinio konflikto zona.

Būtent todėl sprendimą turi priimti ne Prezidentas, ne Seimas, ne atskiri politikai. Tokį sprendimą turi priimti pati Lietuvos tauta.

Tokios pozicijos laikausi aš, tokios pozicijos laikosi ir „Nemuno aušra“.

Pasidalinkite ką Jūs apie tai galvojate.