°C
      2023 01 27 Penktadienis

      Algimantas Rusteika: Valstybė ir tiesa privatizuotos ir padėtos skaitmeninėse sąskaitose

      Nuotrauka: Minfo koliažas

      Autorius: Algimantas Rusteika
      2023-01-23 19:00:00

      Valstybė ir tiesa privatizuotos ir padėtos skaitmeninėse sąskaitose, dar viena žiema atėjo ir gegutės išskrido į davosus. Anksčiau jos pakišdavo jauniklius ir išaugindavot kaip savo, o dabar užperėjo jūsų vaikus, jų protus ir širdis. Ir vieną rytą nebeatpažįstate, prasilenkiat net su savim eidami į tupyklą, nes mūsų negimusios demokratijos vaikystė baigėsi ir esat pakeisti.

      Taip, jie gobšūs, buki, įsitikinę savo pranašumu, plastmasine išmintim ir kvailai užsispyrę. Ir tai jų silpnybė, atvesianti į ne tik į jų - į visų pabaigą. Tuos, kurie kalba tikrai ir nebijo, ko jie bijo ir nenori matyti, jie šalina iš viešumos ir susirinkimų, o kai nebeįstengia – apmėto savo išskyromis ir apšaukia radikalais, kraštutiniais, nors tie žodžiai dabar visur reiškia tiesą ir tikrumą.


      Taip, nepatenkintieji visada būna pikti, nepatogūs, su jais ramybės nebus, jie reikalauja iki galo ir kaltųjų, jie ryžtingi ir visuomet nori visko ir greit - tai normalu ir būtų nenormalu, jei taip nebūtų. Bet, turint privatizuotas tribūnas, šita korta galima šauniai sužaisti baubais – ir jie sužaidžia, nes visi tautų žudikai juk buvo kraštutiniai ir su kalavijais, ar ne? Vadinasi tie, kurie nepatenkinti jūsų sukurtu melu irgi, ar ne?

      Ir per visus galus, dieną ir naktį, žiemą vasarą jie meldžiasi, kad tik niekas nepradėtų keistis, nes pasaulinė apgaulė išaiškėtų ir prasidėtų jų raudonmedžio rojaus pabaiga. Ir kas vakarą jie užsikloja įkyriais įsivaizdavimais, kad galima amžinai, nieko esmingo neveikiant išlaikyti tą netikrumą, kuris patogus, sotus, lovoje patenkintas ir pelningas. Ir nusiramina iki kito ryto, o įtampa kaupiasi ir kaupiasi, bet jie vis dar nuoširdžiai tiki, galvoja ir sako - liuks!

      Jie nepavargsta kalbėti ir kalbėti tą patį, ir jų samdomi kalbėtojai kalba ir kalba tą patį, ir daugelis patiki vien todėl, kad tos kalbos jau atsibodo ir visuotinį pamišimą galima pamiršti jį priėmus. Ir dar jie nepavargsta remtis ankstesnių, nereikšmingų sunkumų patirtimi, kada pavyko išvengti būtinų sprendimų imituojant ir apkvailinant žmones - todėl vis atrajoja svajones, kad apgaulė dar kartą pasiseks ir, išmušus rimtai valandai, niekam nepavyks atsimerkti.

      Taip, jie dar galėtų išsigelbėti, jei sugebėtų sustoti ir pasitenkinti tuo, kas pasiekta (o pasiekta tikrai daug), jei tik visada nevėluotų vienu ėjimu ir neatmestų sprendimų, galinčių išsaugoti juos rytoj, kad to imtųsi pagaliau suvokę savo interesą po metų, kai bus per vėlu. Ir kai būsim ištirpę svetimųjų buljone ir reikės kito veikimo, kurį ir vėl atidėlios, tikėdamiesi, kad ir vėl išsisuks be nuostolio savo užpakalių ir priekių laimei, bet kai neišsisuks - ir vėl atidėlios, galvodami, kad išsisuks.

      Jūs niekada neišdrįsit suprasti, kad radikalai randasi tik dėl jūsų nepasotinamo apetito ir godulio. Taip, tai geri, atlapadūšiai ir pikti kvailiukai, kurie su savo žmonom ir vaikigaliais pergyvena savo gyvenimus ir sapnuoja iliuzinį, lengvą, kiekvienam asilui suvokiamą išsigelbėjimą. Bet jie yra tikri, jie yra teisūs ir teisingi, ir jie sukuria visus gyvenimus, o jūs sukuriat negyvenimus, sielos menkystes ir proto tamsą.

      Tas jūsų nesupratimas - pavojinga, lėtinė liga, kuria sirgo valstybės ir visuomenės visais laikais. Normalu, kaip kokie spuogai ar vidurių pūtimas po baliaus, bet krizių metais gali tapti sunkiais paūmėjimais ir masine nelaime. Kasdieną matau, kaip lėtai, plačiai užsimerkę į ten einat, kaip tikėjimo, vilties ir išsigelbėjimo neigimas jus apsėda vis labiau ir labiau. Ir kaip ima artėti tai, ko nei vienas - net ir jūs - nelaukiam.

      Argi yra nors vienas, kuris giliai širdyje nesuvoktų ir vakarais, prieš šeimai užmiegant nepajustų, kad nieko nebūna baisiau už kraštutinumus, paėmusius viršų kritinėse situacijose? Ir kad todėl vardan visų gerovės (melas) ir savęs (teisybė) padarysite viską ir nepasigailėsit nei šios žemės, nei žmonių? Ir kad kartu su įnirtingomis tarpusavio pjautynėmis dėl įtakos visi kaip vienas kovosit su ateitim?

      Galingieji mūsų, kurie esat silpni ir kiekvieną minutę pasirengę pabėgti ir slėptis olose - patys susiburkit, sutelkit ir siųskit prieš save vis naujas gelbėtojų armijas! Tikruosius, pasiryžusius ir abejojančius niekinkit, perimkit ar įtraukit į spektaklį, kuris jau pasibaigė, tik jūs to dar nepastebėjot, o juk toliau - kaip Dievas duos, ar ne? Kad tik nieko nepasikeistų, nors niekas nesikeičia tik tam, kuris du metrai po žeme.

      Kiek kartų jau tą matėm! Matėm, kaip mesijai tampa jūsų savaisiais, kaip tyliai nutyla, kaip ima daryti priešingai nei žadėta ar tikėtasi, kaip nebuvo nei galvota, nei kalbėta, kaip jie net patys negalvojo. Bet atėjo laikas ir štai, jau naujieji tęsia jūsų darbą ir esat vėl mieli kolegos, ir vėl esame visi kaip vienas susinaikinimo, pažeminimo, mirties ir baisaus priešo akivaizdoje, pasiruošę suėsti vienas kitą be druskos, kurie radikaliuosius naivuolius užmirštat.

      Naivumas ir nuskriaustųjų pyktis visada nekaltas, iš širdies ir tikras. Tie, kurie priklauso nuo jūsų ir klauso, visada yra teisūs kaip vaikai, kuriems liepiam ką nors daryti ar ko nors nedaryti - nebijokim nuskriaustųjų savo ir vaikų savo. Bijokim proto, šalto apskaičiavimo ir gegučių vaikų, nes mes jau išeinam, mes jau labai greit išeisim, o apgaulė yra saldi ir lengva, ir ateinantys, neišvengiami ir baisūs kraštutinumai – ir jų, ir mūsų baimių, išsigimimo ir neveiklumo vaisius.

      Štai, ir vėl praėjo Kalėdos, štai ir vėl vis vėliau temsta ir aplanko šviesos nuojauta, štai ir vėl sužimba iki horizonto šilti, jaukūs, pabrangusios elektros nušviesti ir gegučių vėl aplankyti lizdeliai - bijau kraštutinumų ir tikėjausi tikrumo išvengti, bet dabar vis stipriau juntu, kad nepavyks. Dėl nesuvaldomumo visada kaltas valdovas, visais atvejais, be jokių išimčių. Ir kai ateis valanda, kurios nelaukiat – nepasislėpsit.

      Skaityti komentarus