Turiu dvi sutartis. Viena atskaičiuoja mokesčius už gyvybės draudimo rizikas, kita ne. Todėl antroji sutartis mums padės skaidriai nustatyti investicijos grąžą. 2003 m. pervedžiau jiems 4634 eurus. Po dvidešimt metų šios investicijos vertė – 6358. Grąža – 37 proc. Per 20 metų.

Tai yra maždaug dešimt kartų mažiau nei normali investicijos į akcijas atsipirkimo grąža. Per dešimt metų investuota suma turi padvigubėti, tad po 20 metų galima tikėtis keturgubos sumos. Nereikia ir sakyti, atsižvelgiant į infliaciją investicija yra labai nuostolinga.

Ką iš to supratau? Investavimo ortodoksija – palik pinigus fondui ir pamiršk juos. Jeigu kantriai laikysi ir nedarysi judesių, tai yra savo aktyvų nepardavinėsi, nekeisi į kitas investavimo kryptis ir pan., tai grąža paprastai bus didesnė nei jeigu tampytumeisi. Sutaupysi ant mokesčių už kaitaliojimus, o ir tie kaitaliojimai paprastai nepasiteisina – tai, ką pardavei, atsigauna, stiebiasi labiau nei tai, ką nusipirkai. Perskaičiau ne vieną straipsnį ir knygą, kad verčiau jau investuoti ir nieko nekeisti.

Toks mažųjų investuotojų pasyvumas leidžia aktyviems investuotojams pelnytis jų sąskaita. Nežinau kiek plačiai jie tuo naudojasi, bet galimybės yra ir už šį piktnaudžiavimą jie nebus suimti. Štai kaip galima tai daryti. Investicinio fondo valdytojui (neretai investiciniai fondai priklauso bankams) norisi pigiau įsigyti vienokių ar kitokių akcijų. Jie gali kreiptis į pensijų fondą, kad šie paleistų pensijų fondo valdomas akcijas pigiau. Tai numuš jų kainą biržoje, bankas vertybinių popierių pirks su nuolaida. Žinoma, galima ir į kitą pusę – pensijų fondas pradeda supirkinėti vienos ar kitos įmonės akcijas. Šių kaina išauga, o tada bankas gali parduoti savo paketą. Jeigu tokias schemas dar suderinsi su propaganda, skatinančią investuotojus elgtis vienaip ar kitaip, poveikis bus dar stipresnis. 

Taip būsimų pensininkų pinigai padeda manipuliuoti akcijų kainomis, jas smukdyti arba išpūsti. Galiausiai būsimas pensininkas, toks kaip aš, apsižiūri, kad investicija yra dešimt kartų silpnesnė nei turėtų būti. O kad žmonės nesusgaudytų kas vyksta, jiems nuolat nuskaitomos įmokos už gyvybės draudimo rizikas, todėl bet kada galima atsakyti, kad tavo investicija tokia silpna todėl, kad išskaičiuojam pinigus už draudimą nuo mirties ir ligų.

Pažiūrėkite į savo draudimo polisus. Normali ilgalaikė investicija į akcijas (ne obligacijas), turi nešti maždaug 6 proc. metinę grąžą. Tai padvigubėjusi suma per dešimt metų. Maždaug tokie rodikliai jeigu investuojate į akcijas savarankiškai, neleidžiate kitiems jų pirkinėti pardavinėti jūsų neatsiklausus. 

Šiuo metu finansų ministrė netgi svarsto uždrausti jums pasitraukti iš savanoriško pensinio draudimo, nes jūs neva nesuprantate savo intereso ir šiuos pinigus pravalgysite. Sugretinkite tai su faktu, kad šiuo metu nėra jokių rimtesnių investuotojų į Lietuvos ūkį. Pinigai nuvertėja, valdžios durnumai auga, mokesčiai auga, kainos auga – iš kur bus įmonių pelnai, kurie augintų akcijų kainas? Priešingai, įmonės be saiko prisiskolinusios, tad jos turės uždarbį skirti kreditams padengti – nebent valdžia plačia ranka dalins naujus seniems padengti.

Kaip įprasta šioje srityje, turiu prirašyti, kad nesu profesionalus investicijų konsultantas ir visa tai rašinėju viso labo save ir jus prablaškyti.