Aš tuo tarpu pora dešimtmečių buvau vienų ar kitų smulkiųjų partijų šalininkas, narys, aktyvistas. Nemažai bendravau su tokių partijų lyderiais ar nariais. Buvau šio reiškinio dalis.

Dabar esu įtakingos politinės jėgos dalis. Jokiu būdu ne reikšminga ar ką tai daug lemianti dalis, bet užtenkama, kad galėčiau palyginti.

Koks skirtumas?

Atsakyti į šį klausimą padės mano pasakojimas (veikiau priminimas, nes apie tai esu rašęs) kas ir kaip manyje pasikeitė, kad vieną dieną prakeikiau marginalią politiką.

2022 m. antroji pusė. Puikiai suvokiu kokia laukia tragedija, jei į valdžią ateis leftistai. Šį kartą įsijungiu į politinę kampaniją kaip reikšmingas kandidatas nuo smulkios partijos - Drąsos kelyje kandidatų sąraše Nr. 5. Savo įtaką mėginu išnaudoti tam, kad smulkiosios partijos tarpusavyje nesipjautų, bent jau kad nedarytų to viešai. 

Šios pastangos laikinai davė savo, bet netrukus įpročiai paėmė viršų. Taip vadinamos antisisteminės partijos pamiršo kovas prieš sistemą ir užsiėmė viena kitos dergimu bei smukdymu. 

Taip nutiko pas mus, taip nutiko kitose analogiškose partijose. Galima sakyti, antisisteminė politika praeina tris politinio sezono etapus. 

1. Visi susitelkę į kovą prieš sistemą. Traukia į savo gretas nepatenkintus pagrindine politika ir žada atkurti teisybę. Šio etapo pabaigoje - bandymai suvienyti antisistemines jėgas, derybos dėl bendro sąrašo ateinančiuose rinkimuose.

2. Prasideda rinkimų kampanija. Antisisteminių partijų lyderiams susivienyti nepavyko, todėl visi pilni nuoskaudų kolegų iš kitų partijų atžvilgiu. Šios nuoskaudos netrunka patekti į viešumą. Girdime smulkių partijų atstovus pasakojant, kaip jie stengėsi suvienyti, bet jų geri norai nuėjo šuniui ant uodegos, nes kitų partijų lyderiai pasirodė godūs, niekšiški, Lietuva jiems visai nerūpi. O gal net ir slapčia leftistams tarnauja. 

Tai girdėdami tie kolegos iš anos partijos patys numanote kaip atsako. Smulkiosios partijos panyra į viešas tarpusavio rietenas. Sistema ilsisi.

3. Partijose nežabotai sklando apkalbos ir šmeižtas. Tuo pačiu dar ir reikia agituoti už save, nes rinkimų kampanija persiverčia į antrąją pusę. Dar iki rinkimų dienos prasideda kaltųjų paieškos savo partijos ribose, kurios po pralaimėjimo rinkimuose suintensyvėja ir galiausiai patenka į viešumą. Tada paaiškėja, kad rinkimuose mums nepavyko dėl to, kad vienas ar kitas kolega iš mūsų partijos pasirodė niekšas, pamynęs kilnų kovos su sistema reikalą ir viską sužlugdęs. 

Kurį laiką po rinkimų visi marginalioje partijoje kandžiojasi sau lūpas, gedi dėl reikalą ištikusios nelaimės. Ne už tokią kovojome, tariame sau nusiminę...

Vėliau šis apmaudas pasimiršta ir pradedamas ciklas iš naujo - įtūžis prieš sistemą ir nepatenkintųjų telkimas. 

Antroje dalyje pažiūrėsime kas žmones verčia įsitraukti į marginalią politiką, t.y. kokius psichologinius poreikius tai tenkina.