Kokios tamsumo akiniai turi dengti akis, jei jos nemato tiesos?
Kokia egoizmo siena turi būti pastatyta širdyje, jei pro ją neprasiskverbia šviesos atspindžiai, o tyrą juoką išstūmė patyčių nuodai?

Ir ne - tai ne kažkieno toli ar aukštai esančio/-ių atsakomybė. Taip galvojantys mano galėsią nusiplauti savo elgesį svetimuose sprendimuose ir (ne)pritarimuose... 

Gal jau užaukim vieną dieną?! Vaikai mato ir supranta daugiau nei etiketėmis apsikarstę dėdės ir tetos...
Patiems nuo savęs negėda? 

Nuo durnumo, kuriam pats žmogus save pasmerkia, vaistų nėra. Jis apsupa save tokiais pat asilais ir nustoja būti žmogumi. Skirstymas į žmones ir nežmones jau ne metafora... 

O pasirinkimas visada buvo. Ir ne tarp dviejų skirtingų pusių. Net jei mus bando įtikinti, kad liko dvi spalvos, tai netiesa. Mes vis dar turim pilną spalvų paletę, o tikrieji simboliai gyvi ir jokios modernios degradacijos dulkės jų neužklos, kol bus bent vienas, kuris prisimena. O jų visada buvo, yra ir bus. 

Tapo daugiau nei akivaizdu - realybės jau išsiskyrė, keliai tolsta ir nėra galimybių juos sujungti. Jau nėra. Ir nereikia.
Kiekvienas pasirinko savo dimensiją - kas sąmoningai, o kas pasiduodamas manipuliacijoms. Atsakomybės medžiai jau leidžia šaknis, o vaisius skinsime kiekvienas sau. Kažkas saldžius, tačiau bus ir tų, kam teks nuodingi. 

Ką sėjame, tas sudygsta, kuo dalijamės, tas sugrįžta. O veidrodžiai nemeluoja. Net ir tie, kuriuose save matome iškreiptu pavidalu...

Ir vis tiek yra gerai. Net ir purvo reikia, kad jame ryškiai suspindėtų tiesos lotosai. Sunkūs laikai pagimdo stiprius žmones. Tuos, kurie geba auginti sodus griuvėsiuose ir šluostyti ašaras nuo tikrų moterų ir tikrų vaikų veidų...

Kai užveri duris svetimam pasauliui, atsiduri tarp savų. Ir net likti vienam kurį laiką yra geriau nei meluoti - jiems ir sau. 

Linkiu nepasiduoti iliuzijai, kad mūsų mažai. Jie to norėtų, tačiau viskas yra ne taip, kaip mus nori įtikinti. Ir vertybės ne tos, kurias savo inversijoms bando parduoti už tiesą. Mes regime, jaučiame, girdime. Mes esame. Savi tarp savų. Mums šilta. Ir ne todėl, kad greit patekės saulė. Mes patys turim savo šviesą - jauti?..