Kuriuos tiesiog buvo būtina atlikti.

Idealiu atveju nei vieno darbo nedarydavau ir gurkšnodavau toliau.

Stengdavausi tik jau "mažinti" "normą" ir lengvinti gėrimus, nebegerti stipresnių, nes kažkaip reikia išlipti. Išbristi. Atsigauti.

Kad bent trečiadienis būtų šiokia tokia darbo diena iš visų.

Kaip tame anekdote - ar ilgai mes čia tais trečiadieniais arsime?

Ir jeigu sąžiningai pasakyti būtent tokios ir būdavo dažna savaitė.

Viena darbo diena.

Aišku vargu ar galima ir ją pavadinti produktyvia darbo diena.

Tik darbų apmėtymas, skylių užkamšymas, visko nustūmimas į "po to" ir tolesnis plaukimas pasroviui.

Taip! tikrų tikriausias Šūdas.

Plauki pasroviui ir meluoji sau kasdien.

Meluoji apie priežastis - kodėl tau ne taip gerai sekasi versle, santykiuose.

Meluoji sau apie priežastis, kodėl nesugebi bent 2-3 savaites sportuoti be "išsivartymo iš gaidžio" kodėl metei.

Kitaip tariant gyveni visiškai ne savo potencialo ribose, be jokių didesnių ambicijų.

Nes esi viso labo sistemos mėšlavabalis.

Esi apgailėtinas vidutiniokas ir negana to dar turi tam pasiteisinimų.

Net graudu, skaudu ir beviltiška prisiminus kiek laiko, kiek sveikatos, kiek galimybių iššvaistyta galvojant jog gyveni linksmą, pilnavertį gyvenimą.

Kai tiesa sakant bijai net pažiūrėti į veidrodį.

Neturi drąsos pažiūrėt sau į akis.
Esi tiesiog vaflis.
Bet man šitos dienos ir savaitės jau praeityje.

O tau?