Einant į tualetą mane pasigavo gerokai apgirtęs jaunuolis ir sako:
„Koks tu gražus, gal pasilaižom?“

Kadangi su panašiom situacijom jau esu susidūręs, ramiai atsakiau, kad man patinka moterys ir manęs jo pasiūlymas nedomina. Galvojau, tuo ir baigsis.
Bet jis iškart mestelėjo:
„Tratai, aš tau noriu kai ką pasakyt. Aš tavęs nekenčiu. Tu esi j*banas g*ndonas. “

Iškart supratau, kame čia reikalas. Tipinė provokacija.
Pabandyk sureaguoti fiziškai - ir jau rytoj pareiškimas policijai, abdukcija, priteistos didelės sumos, o jis antraštėse „aukos“ pozicijoje tampa žvaigžde, o mano reputacija smenga gilyn.
Nors viduje užvirė kraujas, susilaikiau. Tik paklausiau:
„O kas privertė tave susidaryti tokią nuomonę apie mane?“

Jis pasimetė. Matyt, nesitikėjo, kad neprarasiu savitvardos.
Tada sako:
„Tu antivalstybininkas. Kiršini žmones.“

Paklausiau:
„O ar tu bent skiri valstybę nuo valdžios?“

Jis nuleido akis ir tarė:
„Žinau, kad tu mane čia suvartysi argumentais. Mano tikslas buvo tave išprovokuoti, kad trenktum. Tada mes tave su trimis draugeliais lauke suspardytume.“

Tą akimirką nebejaučiau pykčio. Tik liūdesį. Paklausiau:
„Ir ką jūs iš to būtumėt laimėję?“

„Nieko.“ - atsakė.
Tada viskas tapo aišku.
Tai ne priešas - tai produktas.
Sistema tokį pagamino. Žmogus, kuris nebeklausia, o tik kartoja. Kuris jaučiasi teisingas, bet pats nebežino kodėl.

Bandžiau dar kalbėtis - sakiau, kad nesu „už Rusiją“, esu už taiką; kad iki karo daugiausiai dirbau Ukrainoje; kad man Lietuva rūpi labiau nei svetimų oligarchų karai.
Bet jam tai buvo neįdomu.
Jis užbaigė klausimu, kuris pasako viską:
„Jei tu ne už Rusiją, tada atsakyk Kieno Krymas?“

Tada supratau - beviltiška. Kai protas uždarytas, bet kokie faktai atsimuša kaip į sieną.

Moralas:

Šitie žmonės nėra drąsūs. Jie tik apsimeta.
Kad prieitų - turi išgerti. Kad pultų - turi būti keturiese.
O tikrieji kaltininkai sėdi tyliai - jie kuria ne politiką, o ligą. Jie padarė viską, kad nekęstume vieni kitų, kad bijotume klausimų, kad rėktume vietoj galvojimo.

Bet šita kryptis veda tik į vieną - į tautos savinaiką. Jei negrįšim prie sveiko proto ir pagarbos, šitą šalį pražudys ne priešai, o jos pačios žmonės.

P.S.

Vis dėlto, kad nebūtų taip niūru - tame pačiame klube išgirdau ir daugybę:
„Tratai, tu maladiec, nesustok.“
Tai priminė, kad dar ne visi užzombinti. Ir dėl tų kelių verta tęsti.