Jau susivienijom, susitelkėm į viena,
Pakilo Lietuva, tai tu ir aš – kiekvienas.
Kurių širdy Šeima, vaikai, mama ir tėtis,
Jeigu tylėsime – tik skaudžiai nukentėsim.
Dabar ir tik dabar yra šis laikas,
Dar spėjome pabust, kad mūs kiekvienas vaikas
Turėtų mamą, tėtį, sesę, brolį,
Be baimės tartų šį kiekvieną žodį.
O, Lietuva, tėvų senelių Žeme,
Iš naujo įkvėpėm – stiprybę semiam.
Kaip ąžuolai pavasarį pabudę,
Tiek metų išstovėję – nepražuvę.
Užgrūdinti – nors ir ilgai tylėję,
Neleisim sumaišties atnešti melo tėvui.
Bet tiesime šakas – rankas – aukštyn į Dangų,
Iš kur mūs sveikas protas ir pagalba.
Pečius surėmę mūru mes stovėsim!
Per daug jau leidome – dabar budėsim,
Svarbiausia tai – kad tapome kaip kumštis viena,
O širdys plaka tuo pačiu ritmu kiekvieno.
Nereikia mums tos iškreiptosios „laisvės“,
Mes turim pamatus, ir pagrindus, ir teises.
Mes girdim dar ką mūsų širdys kalba,
Vienybė ir Šviesa – Vienintelė Pagalba.
Skaityti komentarus